Mano prisiminimai apie mokyklą – 1970 m. O kaip buvo pas jus?

Žinoma, laikai keičiasi. Dabar visai kitas požiūris į vaikų ugdymą. Nepasakysiu, kas geriau ar blogiau, tačiau skirtumas kolosalus. Kai prisimenu savo mokyklinius metus, užplūsta nostalgija.

Noriu papasakoti, kaip mokėmės mes. Klasės būdavo labai didelės – vienoje po 30-40 mokinių. Mano klasėje buvo 35 moksleiviai, paskui vieną berniuką perkėlė, nes jis blogai mokėsi. Suolai buvo dviviečiai. Mokytoja Stasė Voverienė visada stovėdavo kampe šalia lentos.

Ji išvis retai atsisėsdavo prie savo stalo. Su mokytoja mums tikrai labai pasisekė. Ji buvo rami, gera ir labai švelni. Niekada nešaukdavo. Jei mes išvesdavome ją iš kantrybės, ji tiesiog suspausdavo lazdelę. Žodžiu, pedagogė nuo Dievo.

Klasėje buvo skirtingi vaikai. Bet netgi tie, kurie neklausė ir nenorėjo mokytis, mokytoją Stasę mylėjo ir gerbė. Mes tikrai ją be galo mylėjome. Net už nugaros niekas blogai apie ją nekalbėdavo.

Ir tai liečia ne tik mūsų mokytoją. Mūsų laikais gerbė visus pedagogus. Niekas neleido sau blogai kalbėti apie mokytoją.

Mes reguliariai dalyvaudavome įvairiuose koncertuose, varžybose ir kituose renginiuose. Vaikai varžydavosi ne tik sporte, bet ir moksle. Taip pat daug dėmesio skirta kitiems naudingiems darbams. Važiuodavome į įvairias ekskursijas į kaimyninius miestus. Niekas iš tėvų nepergyvendavo, kaip tai daro šiuolaikiniai tėčiai ir mamos. Visus ramiai išleisdavo.

Mes visi palaipsniui ruošėmės savarankiškam gyvenimui. Mergaites mokykloje mokė ruošti maistą, siūti, prižiūrėti augalus, o berniukai mokėsi šaltkalvio amato. Turbūt todėl mums buvo paprasčiau, nei šiuolaikiniam jaunimui. Jam nepažįstami net elementarūs gyvenimo įgūdžiai.

Mokyklos tualetai buvo padalinti. Jaunesniesiems moksleiviams ir vyresniesiems. Mokykloje buvo viskas, ko reikia mokymuisi, niekas neužsiėmė finansiniu reketu. Tėvai duodavo tik smulkių bandelėms, juk valgykloje visada buvo labai skanu.

Mūsų klasė buvo draugiška. Mes susirinkdavome net per išeigines. Tai į kinoteatrą eidavome, tai knygas skaitydavome bibliotekoje. Toks nuostabus metas niekada nepasimirš.

Žinoma, ne viskas buvo taip lengva. Aš buvau seniūnė, todėl dažnai tekdavo aiškintis visokias nevykusias situacijas. Iš pradžių išskirdavau besipešančius, o paskui pravesdavau auklėjamuosius pokalbius. Tas pats būdavo su tais, kurie nenorėdavo mokytis.

Gerai mokytis tuomet siekė visi. Nuo mokyklos baigimo praėjo jau daug metų, tačiau prisiminimai iki šiol šildo sielą. Tai buvo labai klasiškas metas.