Mano sūnus atsiuntė SMS: „Mama, šiandien vakarienės neatvyk. Mano žmona prieš…“

Mano sūnus atsiuntė SMS: „Mama, šiandien vakarienės neatvyk. Mano žmona prieš.“ Ir tai nepaisant to, kad aš apmokėju jų išlaidas. Aš ramiai atsakiau: „Supratau.“ O vakare atšaukiau visus piniginius pervedimus. Tegul patys už save moka. Visai negerbia, nes ribų nėra, aš jiems viską leidau. Ryte pradėjo skambinti, atsiprašinėti. Sūnus sakė:

— Mama, ką tu? Mes juk nesusitvarkysime be tavo pagalbos! Ar tu supranti, kad mes turime hipoteką, paskolas, žmonos studijos apmokamos, dar ir vaikas pakeliui… O tu taip, vienu judesiu viską nukirpai!

Klausiau jo balso, grubių ir nerimo pilno, tačiau viduje buvo keista ramybė. Galbūt ta pati, kai ilgai kaupti nuoskaudą, o tada ateina apšvietimo momentas: viskas, gana.

— Sūneli, — ištariau ramiai, — aš tiek metų stengiausi jums padėti. Kad turėtumėte namus, kad gyventumėte ramiai. Nelaukdama nei laiko, nei pastangų, nei pinigų. Bet jeigu dabar mano buvimas prie vieno stalo — tai problema, vadinasi, peržengiau tam tikrą ribą. Tai supratau, kai parašei.

— Mama, na, tu ne taip supratai… — murmėjo jis. — Tai viskas Justina… Ji tiesiog pavargo, jai sunku, hormonai…

Aš atsidusau.

— Suprantu. Bet jūs jau šeima. Ir turite patys išmokti susitvarkyti. O aš savo padariau.

Aš išjungiau telefoną.

Kitą dieną bute buvo nepaprasta tyla. Niekas neskambino dėl menkniekių: „Mama, permesk pinigų į kortelę, pamiršau sumokėti už darželį“ ar „Mama, gal gali užsisakyti maisto produktų, mes užsiėmę“. Aš staiga suvokiau, kad mano gyvenime atsirado tuštuma.

Ankščiau gyvenau dėl jų. Visa dienotvarkė buvo priderinta prie sūnaus ir jo žmonos: darbas — tik kaip pinigų šaltinis, poilsis — tik jei jiems viskas gerai. Net su draugėmis jau seniai nustojau susitikti, gėda buvo, kad visą laiką esu bėgime.

O dabar… Tyluma.

Pirmą kartą per ilgą laiką užviriau sau arbatos, išėmiau seną nuotraukų albumą ir pradėjau vartyti puslapius. Sūnus mažas, kaimuose prilipusios vyšnių sultys ant rankų. Aš jauna, juokiuosi, mėtydama jį į orą. Jis laimingas, pasitikintis. Kažkur ten nusprendžiau, kad atiduosiu jam viską, ką turiu. Be likučių.

Ir, regis, padariau klaidą.

Vakare skambučiai atsinaujino. Bet dabar skambino Justina.

— Sveiki, — jos balsas drebėjo, bet jame jautėsi ir dirginimas, ir išdidumas. — Mes pasikalbėjome… Aš nenorėjau jūsų įžeisti. Bet jūs per daug kišatės. Mumis sunku. O dabar dar ir pinigai… Ar jūs suprantate, kad be jūsų pagalbos mums būtų galas.

Apsvarsčiau. Jos žodžiuose buvo kažkas teisingo. Tikrai, aš kišdavausi. Patarimais, pasiūlymais, kartais net atvirai diktuodavau, kaip jiems geriau gyventi. Man atrodė — esu išmintinga, turiu patirties, turėjau. Bet jiems tai atrodė kitaip.

— Justina, — atsakiau ramiai, — aš nesu prieš padėti. Bet tik jei mane gerbia. O tavo žodžiai: „Tegul neatvyksta, aš prieš“ — tai buvo nepagarba.

Ji nutilo. Telefone girdėjosi tik jos sunkūs atodūsiai.

— Buvau neteisi, — pagaliau pasakė ji. — Bet supraskite, esu nėščia, nervai ant ribos. Pabandom iš naujo?

Linktelėjau, nors ji to nematė.

— Gerai, — sakiau. — Bet suderėkime: aš daugiau nesprendžiu už jus, jūs — nesprendžiate už mane. Ir jei reikia pagalbos — kalbate tiesiai, o ne manipuliuojate.

Ji sumurmėjo „gerai“, ir mes atsisveikinome.

Praėjo kelios savaites. Sūnus su žmona bandė susitvarkyti patys. Kartais skambindavo — paprašyti patarimo, bet jau atsargiai, neprašydami. Pinigų kol kas nepervedžiau.

O aš staiga pajutau laisvės skonį. Užsirašiau į baseiną, pradėjau lankyti šokius suaugusiems, net susipažinau su kaimyne iš priešais esančio namo — dabar kartu vaikštome vakare.

Ir pirmą kartą po daugelio metų pajutau: ir aš esu gyvas žmogus. Ne tik motina, ne tik rėmėja.

Bet santykiai su sūnumi vis dar buvo trapūs.

Kartą naktį nuskambėjo skambutis.

— Mama… — sūnaus balsas buvo vos girdimas. — Mes ligoninėje. Justina pradedėjo skaudėti pagal įkvepimus.

Aš iššokau, užsimečiau paltą ir nubėgau. Koridoriuje jis sėdėjo išbalęs, išgąsdintas, lyg vėl būtų mažas berniukas.

— Mama, bijau, — prisipažino jis.

Aš sutūpiau šalia ir paėmiau jo ranką.

— Tu susitvarkysi. Tu dabar tėvas.

Po kelių valandų gimė mano anūkė. Pamatęs ją pirmą kartą, mažytę, rausvą, su užmerktomis akimis, mano širdis ištirpo. Ir visi nuoskaudos atrodė tokios mažytės.

Justina gulėjo pavargusi, bet laiminga. Ji pažvelgė į mane ir sušnibždėjo:

— Ačiū, kad atvykote. Be jūsų mes nebūtume susitvarkę.

Ir jos žvilgsnyje nebuvo ankstesnio šalčio.

Su anūkėlės gimimu viskas pasikeitė. Sūnus ir žmona tarsi iš naujo pažvelgė į mane. Jie pradėjo vertinti net menkus mano veiksmus: pabūti kelias valandas su mažyte, atvežti namų maisto, padėti patarimais. Ir aš išmokau laikyti atstumą — nesiveržti, nediktuoti, tiesiog būti šalia.

Kartais pervesdavau pinigų — bet dabar tai būdavo mano iniciatyva, o ne jų reikalavimas. Ir jie visada dėkojo.

Pamažu radome pusiausvyrą.