Mano sužadėtinis sudegino visas nertas lėles, kurias dovanojau jam gimtadieniams, ir išblyško sužinojęs jų reikšmę

Prieš ketverius metus aš, Emilė, susipažinau su Deividu mažoje jaukioje kavinėje. Man buvo 18 metų, aš tik pradėjau savo gyvenimo kelią, pilna vilčių ir svajonių.

Deividui buvo 23 metai, jis buvo užtikrintas, stabilus ir man atrodė patikimumo įsikūnijimas. Nuo tos dienos mes buvome neatskiriami. Studijavau ir dažnai taupiau kiekvieną centą mokslams, todėl Deividui gimtadienio dovanas darydavau savo rankomis.

Mėgau megzti ir į kiekvieną dovaną įdėdavau visą savo širdį. Kiekvienais metais nupindavau jam unikalią lėlę. Šios dovanos buvo mūsų meilės, rūpesčio ir skirto laiko simboliai.

Deividas visada sakydavo, kad tai geriausios dovanos jo gyvenime. Tikėjau jo žodžių nuoširdumu, bet neseniai mano tikėjimas buvo sugriautas. Tą dieną sugedo mano kompiuteris, ir pasiskolinau Deivido kompiuterį mokslams.

Dirbau prie projekto, kai pasirodė pranešimas nuo jo draugės Bekės: „Pasakyk, kad jau išmetei tas bjaurias lėles.“ Mano smegenys atsisakė tuo patikėti. Negalėjau susilaikyti ir atidariau jų pokalbį.

Su siaubu skaičiau, kaip Deividas rašė: „Aš jas ne tik išmečiau, aš jas sudeginau.“ Beka pritarė jam, tyčiodamasi iš mano dovanų ir vadindama mane „pigi“ ir „močiute“.

Ašaros tekėjo skruostais, kai skaičiau, kaip jie abu tyčiojosi iš to, kas man buvo brangiausia. Jis vadino mano dovanas nenaudingu šlamštu, o mane – senamadiška.

Net tuos brangius akinius už 100 dolerių, kuriuos pirkau jam, jis išjuokė, vadindamas juos pigia klastote. Beka gyrėsi savo dovana – brangiu VR rinkiniu, o Deividas žavėjosi jos dosnumu. Mano širdis plyšo iš skausmo. Kaip žmogus, kuris sakė, kad mane myli, galėjo taip elgtis už mano nugaros?

Kai Deividas grįžo namo, nebegalėjau tylėti. „Tu sudeginai mano lėles? Ar bent skaitei raštelius, kuriuos prie jų pridėjau?“ – paklausiau, vos valdydama balsą.

Jis išblyško, o jo pasitikėjimas dingo. „Emilė, atleisk, aš…“ – pradėjo jis, bet aš nutraukiau. „Tu net nesupranti, ką padarei! Mūsų kultūroje šios lėlės – ne tik dovanos. Tai talismanai, saugantys tavo sveikatą, gerovę ir mūsų meilę. Jas sudegindamas, sunaikinai jų apsaugą.“

Deividas buvo prietaringas, ir jo veide atsispindėjo baimė. Jis bandė teisintis, bet man tai jau nebebuvo svarbu. Jo patyčios ir išdavystė skaudėjo labiau nei sunaikinti talismanai. Jis išdavė mano meilę, pagarbą ir darbą. Visi jo žodžiai apie geriausias dovanas pasirodė melu.

Supratau, kad nebegaliu būti su juo. Atsiprašymai negalėjo grąžinti pasitikėjimo. Jo vertybės buvo svetimos man: jis vertino materialius dalykus labiau už meilę ir pagarbą. Susirinkau daiktus ir išėjau. Viduje siautėjo skausmas, bet kartu augo suvokimas apie savo vertę. Nusipelniau žmogaus, kuris gerbs ir mylės mane iš tikrųjų.

Dabar dažnai klausiu savęs: „Ar pasielgiau teisingai?“ Galbūt reikėjo suteikti jam galimybę pasiaiškinti? Bet kiekvieną kartą prisiminusi jo patyčias, suprantu, kad pasirinkau teisingai. Savigarba svarbiau už santykius, pagrįstus melu ir veidmainyste.

O ką manote jūs? Ką būtumėte darę mano vietoje?