Mano svainė melavo, kad buvo iškviesta į darbą, o pati su draugėmis ėjo į kavines ir parduotuves
Mano santykiai su marčia niekada nebuvo ypatingai geri, tačiau po to, kas įvyko neseniai, mes apskritai nustojome bendrauti.
Paaiškėjo, kad marti melavo man, sakydama, kad ją skubiai kviečia į darbą, ir prašydama, kad prižiūrėčiau vaiką, o pati tuo metu vaikščiojo su draugėmis po kavines ir parduotuves. O dabar dar ir aš likau kalta dėl visko.
Sūnus ir jo žmona Viktorija kartu jau vienuoliktus metus. Jie susituokė labai anksti, vos sulaukę dvidešimt dvejų, tačiau vaikų susilaukė tik pernai.
Visą laiką delsė, sūnus sakė, kad reikia pirma atsistoti ant kojų. O aš manau, kad marti tiesiog nenorėjo atsisakyti savo laisvo gyvenimo ir tik vėliau buvo pasiruošusi galvoti apie vaikus.
Vestuvėms paruošėme jiems butą – padarėme kapitalinį remontą močiutės bute, kad jaunavedžiai galėtų ten iškart gyventi. Butas tvarkingas, dviejų kambarių, namas dar gana naujas.
Dauguma jaunų šeimų būtų pašokę iš džiaugsmo, turėdami tokią pradinę gyvenimo sąlygą, bet ne mūsų Viktorija. Jai butas netiko – ne toks rajonas, nepatogus išplanavimas, netinkami kaimynai.
Pradėjo kalbinti sūnų parduoti butą ir pirkti kitą. Mes su vyru sūnų perkalbėjome. Jei nori kito būsto – tegul taupo ir perka, o ne gaudo viską ant lėkštutės.
Tad buto jie taip ir nepasikeitė, ir toliau gyveno tame pačiame, kurį sūnus paveldėjo. Vaikų susilaukti neskubėjo, bet mes nesikišome. Juk kaip galėjome primygtinai siūlyti, kai jie patys tarpusavyje nesutardavo? Bet galiausiai pernai jie mus nudžiugino anūko gimimu.
Tuo metu man su vyru buvo per šešiasdešimt penkerius. Sveikata jau ne tokia kaip anksčiau: prieš porą metų man buvo atlikta kelio operacija, todėl daug vaikščioti negalėjau, o bet kokios didesnės apkrovos buvo draudžiamos. Net ir esant oro permainoms jausdavau skausmą, lyg kas suktų koją iš sąnario. O kur dar kitos, su amžiumi atsirandančios sveikatos bėdos.
Pas juos lankydavomės retai. Ir gyvename toli, ir su marčia bendrauti visiškai nesinorėjo, o ir sveikata nebeleidžia dažnai keliauti. O tai Viktorijai, žinoma, nepatiko.
„Vyresniojo sūnaus vaikai jums buvo mieli nuo pat gimimo, o pas mus ateinate lyg tik kartą per penkmetį. Štai kokia močiutė ir senelis jūs esate!“
Viktorija, matyt, tikėjosi, kad mes prisiimsime vaiko auginimą, kad ji galėtų gulėti ant sofos ir naršyti internete. Tačiau aš iškart perspėjau, kad į mane galima kreiptis tik pačiais kraštutiniais atvejais, nes man sunku rūpintis mažais vaikais.
Pusę metų mūsų pagalbos neprašė. Bet paskui pradėjo skambinti. Marti sakė, kad turiu atvažiuoti ir prižiūrėti anūką, nes ją skubiai kviečia į darbą.
„Priėmė naujokę, bet ji niekaip nesusitvarko. Terminai spaudžia, vadovai šokiruoti, jie maldauja, kad padėčiau. Koks skirtumas, kad aš esu dekretinėse! Dabar atsisakysiu, o kai grįšiu į darbą, man tai primins. Šiandien darbas nėra taip lengvai randamas. Aš išbėgsiu tik porai valandų!“
Susiruošiau ir nuvažiavau. Ką daryti? Pirmais kartais Viktorija tikrai grįždavo po dviejų valandų, kaip ir žadėjo. Bet vėliau tie skambučiai tapo vis dažnesni – iki dviejų kartų per savaitę. Ji vis teigė, kad turi eiti į darbą, o anūkas turi likti su kuo nors. Griuvau iš nuovargio, rijau saujas tablečių, bet vis tiek važiuodavau.
Paskutinį kartą, kai nuėjau pas juos, marti jau buvo išėjusi. Pastebėjau, kad palikau namuose savo vaistus. Nusprendžiau nueiti į vaistinę ir nusipirkti. Kol apsirengėme su anūku, kol pasiekėme vaistinę, praėjo maždaug valanda. Apėjome kelias vaistines, kol radau reikiamą vaistą. Paskutinė vaistinė buvo šalia prekybos centro. Stovėjau, rengiau anūkui pirštines, kai staiga pamačiau, kaip mūsų Viktorija išeina iš prekybos centro su dviem draugėmis. Buvo patenkintos, juokėsi, nešėsi maišelius. Tiesa, apie darbą šnekėti visai neatrodė.
Stovėjau ir mirksėjau. Net neišdrįsau jos užkalbinti. Stebėjau, kaip jos nueina į kavinę. Tada paėmiau anūko rankutę ir nuėjau namo. Galvojau apie tai, ką mačiau.
Viktorija grįžo praėjus valandai. Atrodė išsekusi, lyg būtų atlikusi didžiulį darbą. Skundėsi dėl naujokės. Klausiau, linkčiodama, o tada pasakiau: „Ar naujokė tokia nevykusi prekybos centre ar kavinėje?“
Viktorija nutildavo ir iškart ėmė raudonuoti. Paskui pabandė pasiteisinti, sakydama, kad „ji irgi turi teisę į poilsį“. Ir jei aš labiau rūpinčiausi anūku, jai nereikėtų meluoti.