Mano tėtis paliko mane vaikystėje, o dabar nusprendė išpirkti kaltę ir sugrįžo. Bet mamai tai visai nepatinka

Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo vos dveji. Po išsiskyrimo su mama tėtis keletą kartų atvyko į mano gimtadienį ir per Naujuosius metus, o tada visai dingo iš mano gyvenimo. Būdama maža, net džiaugiausi, kad jis paliko mamą, kai buvau labai maža.

Jo beveik neprisiminiau. Tiems, kurių tėvai išsiskyrė vėliau, buvo kur kas sunkiau. Bent jau man taip atrodė. Bet vis tiek buvo skaudu ir apmaudu, kai klasiokai, turintys pilnas šeimas, mane erzino. Norėjau, kad tėtis privalomai nubaustų visus mano skriaudikus. Bet jis nebuvo šalia nei mokyklos baigimo dieną, nei diplomo įteikimo šventėje, nei mano vestuvėse.

Bėgant metams, tėčio vaizdas visai išblėso iš mano atminties, liko tik kelios senos nuotraukos. Mama nelabai mėgo apie jį kalbėti – buvo labai įskaudinta ir, galbūt, vis dar jį mylėjo.

Vienintelis dalykas, kurį prisiminiau apie tėtį, buvo tai, kad jis nustojo su mumis bendrauti dėl kitos moters. Mama ją pažinojo ir kažkada net prasitarė, kad ta „išskyrėja“ gyvena gretimoje gatvėje. Pasak mamos, ta moteris turėjo vaiką iš pirmosios santuokos ir uždraudė jam bendrauti su savo tėvu, kai jų namuose atsirado „naujas tėtis“ – mano tėtis.

Taigi, mama liko viena. Ji nusipirko nedidelį žemės sklypą ir persikėlė gyventi už miesto. Jos užuovėja tapo mažas sodas, kurį ji pati užaugino. Ten buvo obelys, slyvos, kriaušės, vyšnios ir persikai. Pavasarį medžiai skleidė tokį kvapą, kad galva sukosi nuo jų saldaus aromato.

– Kam man vyrai? – kartodavo mama. – Medžiai ir tie mane išklauso, o dar ir pamaitina.

Kai užaugau ir pranešiau mamai, kad tekėsiu, ji labai apsidžiaugė. Pasirodo, ji labai norėjo, kad po jos sodą bėgiotų maži vaikų kojelės. Mama, regis, jautė, kad po savo širdimi nešioju jos anūkę.

Didžiausias netikėtumas buvo tai, kad mano dukrytė turės ne tik močiutes, bet ir senelius. Mano gyvenime vėl atsirado tėtis. Kai buvau maža, daugybę kartų įsivaizdavau, kaip jis sugrįžta, atveža daugybę dovanų ir pabučiuoja mane į skruostą.

Bet apie šią svajonę niekam nepasakojau. Galbūt todėl, kad tai buvo mano paslaptis. O gal tiesiog gėdijausi savo norų.

Suaugusi supratau, kad žmonės ne visada elgiasi teisingai arba taip, kaip liepia širdis. Nutraukęs santykius su ta moterimi, tėtis grįžo atsiprašyti.

Jis nežinojo, kur gyvena mama, o mano adresą sužinojo atsitiktinai. Tėtis neprašė, kad jį priimčiau ar duočiau pinigų (ko labiausiai bijojau). Jis staiga apsupo mane dėmesiu, kurio man taip trūko vaikystėje.

Daug laiko nėštumo metu mano vyras praleido komandiruotėse. Iš esmės jis specialiai jų prašė, kad pirmaisiais mažylės metais turėtų „kozirių“ prieš vadovybę ir jam nereikėtų daugiau keliauti.

Iš pradžių jaučiausi vieniša, bet paskui pradėjo lankytis tėtis. Jis pirkdavo gėlių ir vaisių, atvežė vaikišką lovelę ir nuolat kartodavo, kad visą savo tėvišką meilę atiduos būsimai anūkei. Kaip gi neatleisti tokio tėčio?

Tačiau mamai jo sugrįžimas nepatiko. Ji vis pyko ant jo per susitikimus ir nuolat prisimindavo senas nuoskaudas. Kartą neišlaikiau ir, kai tėtis išvažiavo po vakarienės, nusprendžiau pasikalbėti su mama:

– Gal jau gana kaltinti tėtį? Jis viską suprato ir bando pasikeisti. Kam stengiesi jam sukelti skausmą?

– O kam jis sužeidė mane? Jis sugriovė mano gyvenimą, paliko vieną su vaiku, o dabar sugrįžo ir jaučiasi herojumi. Ar tai teisinga?

– Bet juk jis negali pakeisti praeities. Tačiau mes galime kartu kurti šviesią ateitį.

– Nenoriu su juo nieko kurti. Nenorėjau tau sakyti, bet daugiau tylėti nesiruošiu. Man nemalonu ir skaudu sėdėti prie vieno stalo su juo arba būti šeimos šventėse. Kol jis ateina į tavo namus, mano čia nebus.

– Mama, ką tu kalbi?

– Ką girdėjai. Aš tave užauginau ir turiu teisę reikalauti ypatingo dėmesio. Taigi rinkis: arba motina, arba tėvas.

– Bet juk pati greitai būsiu mama, nejaugi dėl senų nuoskaudų esi pasiruošusi atsisakyti manęs ir anūkės?

– Čia jau tau spręsti, nuo ko galėtum atsisakyti.

Po šių žodžių mama susirinko ir išėjo. Kaip buvo skaudu: taip džiaugiausi, kad vėl turiu abu tėvus, o dabar vėl turiu kažką prarasti. Mama per sunkiai išgyveno skyrybas ir vargu ar kada nors atleis tėčiui. Bet nejaugi aš ir būsima mažylė turime atsakyti už mano tėvų klaidas?