Mano vyras dingo per mūsų pirmąją vestuvių naktį. Aš ėjau jo ieškoti ir pasigailėjau…

Gulėjau ant didžiulės lovos ir jo laukiau. Antra diena po vestuvių, o Lukas taip ir neatėjo į mano miegamąjį. Vakar viską nurašiau nuovargiui, bet šiandien… pasijuto nerimas. Nejaugi jis manęs laukia savo kambaryje?

Užsimetusi lengvą chalatą, tyliai išėjau į koridorių ir slinkau tamsiu namu. Jo miegamasis — kiek toliau. Durys pravira. Sustojau, susitelkdama drąsai. Žengiau žingsnį… ir sustingau.

Šviestuvo šviesa ištraukė iš tamsos dvi figūras. Jis. Ir ji.

Aš žiūrėjau, nekvėpuodama. Mano širdis šaukė: tavo vyras su kita.

Viduje viskas susitraukė. Atsitraukiau. Pabėgau. Atsiguliau ant savo lovos, tačiau ašaros neatsirado. Tik nebylus skausmas — kūne, galvoje, sieloje. Jaučiausi ne moteris, o tuščia vieta.

Luką pažinojau nuo vaikystės. Gyvenome kaimynystėje. Jis buvo nepasiekiamas — gražus, vyresnis, žvaigždė. Aš — paprasta, iš neturtingos šeimos, visuomet šešėlyje. Kai jis pasirodė parduotuvėje, kurioje dirbau, širdis iššoko iš krūtinės.

O tada — pasiūlymas. Šaltas, kaip verslo sandoris.
— Man reikia žmonos. Be skandalų. Rūpinimąsi tavimi ir tavo mama — prisiimu sau. Sutinki?

Sutikau. Norėjau būti su juo. Norėjau išgelbėti mamą. Norėjau svajonės, net jei ji atrodė keistai.

Jis padengė gydymo išlaidas, surengė vestuves, pasirašėme sutartį. Net nesiskaičiau į ją — per daug sukosi galva.
O dabar — jis su kita. Iškart. Be paaiškinimų.

Aš išėjau į terasą. Vasara, oras, tyluma. Bandžiau kvėpuoti. Ir tada jį pamačiau: Lukas. Jis stovėjo šešėlyje, su cigarete.

— Sekioji mane? — paklausė jis ramiai.

Pakėliau į jį akis.

— O tu? Miegi su kita. Mūsų vestuvių metu.

Jis lėtai iškvėpė dūmų, neatsakydamas.

— Ar tai buvo sutartyje? — tęsiau aš. — Ar aš kažką praleidau?

— Tu žinojai, į ką eina, — nukirto jis.

— Ne, Lukai. Aš žinojau, kad tu esi šaltas. Bet nemanau, kad tu — klastingas.

Jis pašaipiai nusišypsojo.
— Aš daviau tau viską, ko norėjai.

— O mainais atėmei mane iš savęs. Net iliuzijų. Žinai, tai blogiausia — kai tavo svajonė virsta gėda.

Apsisukau ir išėjau. Pirmą kartą — iš tikrųjų. Be baimės, be abejonių.

Kitą rytą susirinkau daiktus. Išvykau. Darbo nebuvo, gyvenamosios vietos taip pat. Tačiau išsinuomojau kambarį, įsidarbinau dirbtuvėje dizaino asistente. Diena iš dienos. Be šviesos tunelio gale — tik su noru išsigelbėti.

Po kelių mėnesių atidariau puslapį, kuriame dalinausi savo projektais. Žmonės sureagavo. Aš augau. Po metų turėjau pirmąjį kontraktą — interjerą mažam viešbučiui. O paskui — antras, trečias. Nusipirkau savo būstą. Be “sutarčių”, be sąlygų. Vien mano valia.

Ką Lukas? Jis bandė mane susigrąžinti. Rašė. Laukė prie dirbtuvių. Kartą išėjau pas jį.

— Aš buvau neteisus, — pasakė jis.

— Tu buvai žiaurus. O aš nebėra ta mergaitė su įsimylėjusiomis akimis.

Jis žiūrėjo į mane. Kaip anksčiau. Bet dabar — per vėlu.

Aš nebegyvenau dėl jo. Pasirinkau gyventi dėl savęs.