Maža to, kad jau ir taip turėjau išgyventi skyrybas, dabar dar ir vaikai tarpusavyje kariauja, jau nebeturiu jėgų to ištverti…

Po skyrybų likau su dviem vaikais savo globoje. Vyras net nesiekė, kad vaikai liktų su juo, jam buvo visiškai patogu susitikti su jais tik savaitgaliais.

Vaikai skyrybas priėmė skirtingai. Dukra tai priėmė kaip savaime suprantamą dalyką, ji vyresnė, todėl jau suprato, kas vyksta šeimoje, nors stengėmės nebarniuoti prie vaikų. 

Sūnus – visiškai tėčio vaikas. Jam tėvas yra superherojus, kuris negali atlikti blogų dalykų. Dėl skyrybų, žinoma, kaltina mane, o tėtis yra mums baltas sparnuotas angelas, kuris niekuomet nebūna kaltas. 

Nors sūnaus ir dukters amžiaus skirtumas yra tik viena metais, jų požiūris toks skirtingas. Nuo pat mūsų santuokos pradžios dukra su savo tėčiu nesutarė. 

Kodėl tėtis turėtų užsiimti dukters auginimu, kai turi sūnų? Tiesa, ir su sūnumi užsiimdavo tik tada, kai buvo tinkama nuotaika. 

Sūnus buvo sužavėtas, koks jo tėtis įdomus. Dukra tokio dėmesio negaudavo. 

Praėjo jau ketveri metai nuo skyrybų. Atrodo, viskas grįžo į savo vėžes. Vyras periodiškai pasiima sūnų savaitgaliams, o kai dukra kartą atsisakė važiuoti su juo, jis daugiau nebesiūlė. 

Sūnus vis dar laiko tėtį herojumi, o man kas kartą per ginčą primena, kad dėl manęs jis negali gyventi su tėčiu. Minties, kad tėtis ir dabar gali pasiimti jį pas save, vaikas neturi, o aš nenoriu gilintis į šią temą. Tegul bent su tėčiu būna normalūs santykiai. 

Prieš metus mano gyvenime atsirado vyras. Neskubėjau jo supažindinti su vaikais, jis taip pat nespaudė, tačiau sakė, kad yra tam pasirengęs. 

Dabar jis man pasiūlė tekėti, ir aš noriu sutikti, bet man reikia suprasti, kaip jis sugebės užmegzti santykius su vaikais. 

Dukra iš pradžių buvo atsargi, bet greitai rado bendrą kalbą su mano vyru. Sūnus gi reagavo kaip priešas – kaip aš drįsau ką nors atvesti į namus – juk turime geriausią tėtį pasaulyje, kurį aš palikau. 

Sūnus demonstratyviai nedalyvavo mūsų bendruose laisvalaikio užsiėmimuose, arba eidavo pas tėtį, arba tiesiog ignoravo. O štai dukra suklestėjo. 

Mano vyras ją išmokė važiuoti dviračiu, su malonumu su ja leidžia laiką, perka knygas, kurios jai patinka. Jis jau išmoko jos skonį, o tikrasis tėvas net neatsimena, kada dukra gimusi. Net nėra tikras dėl mėnesio. 

Mane neramino, kad sūnus taip mano vyrui priešinasi, bet mylimasis pažadėjo, kad pasistengs rasti su juo bendrą kalbą. 

Priėmiau pasiūlymą tekėti, ir mes dabar ruošiame vestuves. Dukra patenkinta, o sūnus kelia skandalus kiekvieną kartą, kai kalbama apie tai. Jau trūksta jėgų su tuo kovoti. 

Be to, dukra ir sūnus pradėjo ginčytis tarpusavyje. Sūnus stovėjo už tėtį kaip už uolą, o dukra tvirtina, kad mano naujasis vyras daug geresnis.

Įsivaizduokite, kaip pasipylė tikrasis tėvas, jei dukra per tokį trumpą laiką ginti „svetimą“, iš esmės, vyrą?

Sūnus neseniai pasakė ultimatumą, kad jei aš ištekėsiu, jis išvyks gyventi pas tėtį. Mano nervai neiškentė. Pasakiau sūnui klausytis ir tylėti, o pati surinkau buvusio vyro numerį. 

Pateikiau faktus, kas ketinu ištekėti, todėl sūnus nori persikelti pas jį. Paklausiau, kada jis bus pasiruošęs pasiimti vaiką ir jo daiktus.

– Ar išprotejai? Ką aš su juo darysiu? Tegul lieka su tavimi, kam man šios problemos! Aš tam nepasirašiau, neturiu jam laiko, o ir bute vietos nėra. Aš taip pat turiu kažką. 

Man buvo skaudu matyti sūnų, nes akimirksniu sugriuvo tėčio-herojaus įvaizdis, tačiau man atrodė, kad tai būtinas skausmas. Tegul mato ir girdi pats, kad tėtis jo reikalingas tik retkarčiais. 

Sūnus šiuo metu užsidarė savyje, tačiau aš su savo vyru stengiamės jį išvesti iš šios būklės. Jei nepavyks – eisime pas psichologą. 

Galbūt pasielgiau žiauriai, bet manau, kad tai buvo būtina padaryti, taip bus vaikui geriau. Juolab, jei tėtis turi kitą žmogų ir yra tikimybė, kad netrukus turės kitą vaiką, tai ši senoji dukra bus pamiršta, kaip jau veikia su dukra.

O kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje?