Mažylis palikdavo ant palangės maisto, ir vieną vakarą lange pamatė smalsias akis

Tomui tebuvo penkeri, tačiau jis jau turėjo svarbią užduotį. Kiekvieną vakarą, prieš eidamas miegoti, jis į mažytį dubenėlį sudėdavo truputį maisto — gabalėlį sūrio, pusę obuolio, kartais sausainį — ir palikdavo jį ant palangės savo kambaryje. Tai buvo jo ritualas.

Kai mama pirmą kartą pamatė, ką jis daro, nustebo:

— Kam nori duoti valgyti, Tomai?

— Svečiu, — rimtai atsakė jis. — Jis ateina naktį. Bet dar bijo įeiti.

Ji nusišypsojo, manydama, kad tai tik vaiko fantazija. Tačiau Tomas buvo įsitikinęs — kažkas ten, lauke, kiekvieną naktį žvilgčioja į jo langą.

Namas stovėjo miesto pakraštyje, šalia parko ir nedidelio miško. Pro langą buvo lengva žvilgtelėti iš seno ąžuolo šakos, vos nesiekiančios stiklo. Ir kiekvieną rytą, atsikėlęs, Tomas rasdavo tuščią dubenėlį. Nei trupinėlio. Kartais — šlapią pėdutės atspaudą. Kartais — žolės stiebelį ar plunksną.

Tačiau vieną kartą, vos tik mama išjungė šviesą ir išėjo, jis liko gulėti po antklode ir laukė. Naktis buvo tyli. Tik medis šnarėjo šakomis. Tomas jau beveik užmigo, tačiau staiga išgirdo lengvą krebždesį. Jis atsikėlė, lėtai pasuko galvą lango link — ir sustingo.

Už stiklo buvo akys. Didelės, apvalios, šviesiai žalios, jos spoksojo tiesiai į jį. Tada atsargiai pasirodė snukučis — pilkšvas, pūkuotas. Padaras, panašus į meškėną, stovėjo užpakalinėmis kojomis, laikydamasis už palangės.

Tomas neišsigando. Jis tik šiek tiek atsikėlė ir tyliai tarė:

— Labas.

Svečias sustingo, o tada lėtai nuleido galvą link dubenėlio, pagriebė gabalėlį obuolio ir vėl pažvelgė į berniuką. Kelias sekundes jie žiūrėjo vienas į kitą. Tada padaras pradingo tamsoje.

Kitą rytą Tomas viską papasakojo mamai. Ji nusprendė parodyti tai tėčiui. Jie kartu pastatė kamerą ant palangės. Ir tikrai — vaizdo įraše buvo mažas padarėlis. Jis atrodė laukinis, tačiau ne baisus. Pripratęs prie namo, prie berniuko.

Nuo to laiko Tomas toliau palikdavo maisto. Jo «svečias» ateidavo vis dažniau, kartais netgi kažką atnešdavo mainais — gilią, kankorėžį, vieną kartą netgi ryškų akmenėlį.

Laikui bėgant, tai tapo tikra draugyste. Be žodžių, bet su pasitikėjimu. O Tomas suprato: kartais norint susirasti draugą tereikia truputį gerumo ir kantrybės.

Ir kai kas nors jo klausdavo, ar jis tiki stebuklais, jis tik nusišypsodavo ir linktelėdavo: juk jis juos matė — savo akimis, už stiklo.