Mes įpratome galvoti, kad mūsų gyvenimas sukasi aplink didingas akimirkas, tačiau dažnai didingos akimirkos užtinka mus nepasiruošusius. Jautri Niujorko taksi vairuotojo istorija

Vienas Niujorko taksi vairuotojas parašė apie save Facebooke:

– Aš atvažiavau nurodytu adresu ir pyptelėjau. Palaukęs kelias minutes, vėl paspaudžiau signalą. Kadangi tai turėjo būti paskutinis mano reisas, aš pasvarsčiau išvažiuoti, tačiau vietoje to pastačiau mašiną, priėjau prie durų ir pasibeldžiau… „Minutėlę“,- atsakė man trapus pagyvenusios moters balsas. Ir aš išgirdau, kaip kažką tempia grindimis.

Po ilgos pauzės durys atsivėrė. Prieš mane stovėjo maža kokių 90-ies metų moteris. Ji vilkėjo kartūninę suknelę ir buvo užsidėjusi skrybėlę su vualiu, lyg iš 1940-ųjų filmų. Šalia jos buvo nedidelis lagaminas. Visi baldai buvo uždengti paklodėmis. Nebuvo nei laikrodžio ant sienos, nei niekučių ar indų lentynose. Kampe stovėjo kartoninė dėžė, pilna fotografijų ir stiklinių indų.

„Ar nepadėtumėte man nusinešti lagamino į mašiną?“ – paprašė ji. Aš nunešiau lagaminą į mašiną, o paskui grįžau padėti moteriai. Ji paėmė man už rankos ir mes lėtai nuėjome link automobilio.

Ji toliau dėkojo man už mano gerumą. „Nėra už ką“,- pasakiau jai.- „Aš tiesiog stengiuosi elgtis su keleiviais taip, kaip norėčiau, kad elgtųsi su mano motina.“

„Koks geras berniukas“,- su šypsena ištarė ji. Mes sėdome į mašiną, ji padiktavo adresą, o paskui paklausė, ar mes negalėtume pravažiuoti miesto centro.

„Tai ne pats trumpiausias kelias“,- atsakiau aš.

„O, aš neprieštarauju“,- pasakė ji. – „Aš neskubu. Aš vykstu į hospisą.“

Aš ramiai ištiesiau ranką ir išjungiau skaitiklį.

„Kokiu maršrutu jūs norėtumėte važiuoti?“ – paklausiau.

Porą valandų mes važinėjome po miestą. Ji parodė man pastatą, kur kadaise dirbo liftininke. Mes pravažiavome rajoną, kur ji gyveno su vyru, kai jie buvo jaunavedžiai. Ji parodė man baldų sandėlį, kuris kadaise buvo šokių sale, kur ji šoko būdama maža mergaitė.

Kartais ji prašydavo manęs pristabdyti prie konkretaus pastato ar skersgatvio ir sėdėjo spoksodama į tamsą, nieko nesakydama. Paskui ji staiga tarė: „Aš pavargau, turbūt važiuokime dabar“.

Tylėdami mes važiavome adresu, kurį ji man davė. Tai buvo neaukštas pastatas, kažkas panašaus į mažą sanatoriją, su keliuku link portiko.

Du sanitarai priėjo prie mašinos kai tik mes privažiavome. Jie atsargiai padėjo jai išlipti. Greičiausiai jos laukė. Aš atidariau bagažinę ir įnešiau mažą lagaminą. Moteris jau sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje.

„Kiek aš jums skolinga?“ – paklausė ji, pasiėmusi rankinuką.
„Nė kiek“,- atsakiau.

„Jūs juk turite užsidirbti pragyvenimui“,- tarė ji.

„Yra ir kitų keleivių“,- pasakiau.

Beveik negalvodamas, aš pasilenkiau ir apkabinau ją. Ji irgi stipriai mane apkabino.

„Tu padovanojai senutei truputį laimės“,- pasakė ji. – „Dėkoju tau“.

Aš paspaudžiau jai ranką, o paskui išėjau…Durys užsivėrė man už nugaros, tas garsas buvo lyg užverčiamos dar vienos gyvenimo knygos…

Važiuodamas atgal, keleivių daugiau neėmiau. Važiavau kur akys mato, pasinėręs į savo mintis. Tą dieną aš vos galėjau kalbėti. Kas, jei tai moteriai būtų papuolęs įpykęs vairuotojas, arba nekantraujantis baigti savo pamainą? Kas, jei aš būčiau atsisakęs išpildyti jos prašymą, arba, nuvažiavęs po poros pyptelėjimų?

Pabaigai aš norėčiau pasakyti, kad nieko svarbesnio savo gyvenime aš dar nedariau.

Mes įpratome manyti, kad mūsų gyvenimas sukasi aplink didingas akimirkas, tačiau dažnai didingos akimirkos užtinka mus nepasiruošusius, gražiai suvyniotos į tai, ką kiti gali palaikyti paprasta smulkmena.