Mes su vyru daugiau nei dešimt metų bandėme susilaukti vaiko, bet gydytojai tik skėsčiojo rankomis… Naktimis verkiau, o jis netikėtai greitai susitaikė su tuo. Tik per atostogas Sicilijoje aš sužinojau tiesą, nuo kurios žemė pabėgo iš po kojų…

Mes su vyru seniai svajojome pabėgti kur nors kartu. Darbas, buitis, nuolatiniai rūpesčiai — visa tai mus slėgė ir skyrė vienas nuo kito. Todėl, kai jis pasiūlė važiuoti į Siciliją, aš iškart sutikau. Norėjosi jūros, saulės ir ramybės. Norėjosi vėl pajusti, kad mes — šeima, kad esame artimi, kaip anksčiau.

Pirmoji diena praėjo nuostabiai. Vaikščiojome gatvelėmis, juokėmės, ragavome vietinį vyną. Gaudžiau save ant minties: «Juk viską dar galima sutvarkyti. Svarbiausia — būti kartu».

Antrąją dieną vakare ėjome palei jūrą. Laikiau jį už rankos ir jaučiausi ramiai. Staiga matau — prieš mus eina moteris su maža mergaite. Mergaitė — ketverių metų, baltos suknelės, su garbanėlemis. Ir staiga ji pasileido bėgti tiesiai į mano vyrą. Apkabina jį už kojų ir skambiai sušunka:
— Tėveli!

Viduje viskas suledėjo. Vyras sustingo, veidas išbalo. Moteris priėjo arčiau ir pasakė tyliai, bet taip, kad aš išgirdau kiekvieną žodį:
— Tu taip ir nesiryžai papasakoti jai tiesos?

Ausyse pradėjo spengti. Stovėjau tarsi sapne. Mergaitė laikė jį už rankos, o jis nepadarė nė žingsnio, nepasakė nė žodžio. Tik nuleido galvą.

Vakare, kai grįžome į viešbutį, aš neištvėriau.
— Kas ji? — paklausiau. — Ir kas ta moteris?

Jis ilgai tylėjo. Tada atsisėdo priešais ir pasakė:
— Tai mano dukra.

Aš sustingau. Atrodė, kad visas oras išėjo iš kambario. Jis tęsė, tyliai, kaltai, beveik šnabždėdamas:
— Atsimeni, kaip daugelį metų bandėme susilaukti vaiko? Kiek gydytojų, tyrimų, vilčių, nusivylimų? Tu verkdavai naktimis, o aš sakydavau, kad viskas bus gerai. O paskui tarsi susitaikiau… Iš tiesų nesusitaikiau. Buvau silpnas. Tai įvyko prieš keletą metų. Ji mano buvusi kolegė, viskas įvyko, kai buvome kartu komandiruotėje. Neplanavau, nenorėjau. Bet taip atsitiko. Ji — mano dukra.

Žiūrėjau į jį ir neatpažinau šio žmogaus. Vyro, su kuriuo gyvenome daugiau nei dešimt metų. Vyro, kuriuo pasitikėjau, su kuriuo svajojau apie vaiką. O jis ne tik išdavė mane, bet ir turėjo drąsos viską slėpti daugelį metų.

Nekėliau skandalų, nešaukiau. Tiesiog surinkau daiktus ir užsisakiau atskirą kambarį viešbutyje. Visame viename kambaryje kvėpuoti su juo buvo šlykštu. Jis beldė į duris, maldavo pasikalbėti, bet aš negalėjau. Visada ratusi prieš akis ta mergaitė — svetima, bet kartu ir ta, apie kurią pati svajojau daugelį metų.

Nežinau, ką daryti, žiūriu pro langą į jūrą ir nežinau, ką daryti. Ar išvažiuoti vienai? Grįžti namo ir teikti skyrybas? Bandytis atleisti ir priimti šią nekaltą mažylę? Ar viskas jau sugriuvo visam laikui?

Prašau, pasakykite… o kaip jūs elgtumėtės, ar galėtumėte atleisti vyrui, kuris daugelį metų slėpė vaiką, kol jūs abu nesėkmingai svajojote apie savo vaiką?