Mes su žmona nekenčiame savo anūkų. Taip! Būtent taip, ir dėl to kalta tik mūsų dukra

Mes su žmona nekenčiame savo anūkų. Taip, skamba baisiai. Bet pabandykite nors akimirkai įsivaizduoti mūsų vietą.

Mūsų dukros nėštumas buvo ne lengvas – jis buvo pavojingas, pilnas nerimo, tyrimų, gulėjimo ligoninėje. Gydytojai kalbėjo pusbalsiu, o mes kas vakarą melsdavomės, kad tik vaikai gimtų gyvi ir sveiki. Ir kai paaiškėjo, kad ji laukiasi dvynukų – iš džiaugsmo buvom pasiruošę apkabinti visą pasaulį.

Kai berniukai gimė, dukra buvo išsekusi fiziškai ir morališkai. Ligoninė, komplikacijos, pogimdyvinė depresija. Mes su žmona ėmėmės visko – keitėm sauskelnes, kėlėmės naktimis, vedžiojom vaikus po kiemą, virėm košes, skaitėm pasakas.

Ir darėm tai su meile.

Bet kažkur pakeliui viskas pasikeitė. Meilė išseko, o jos vietoje liko nuovargis. Dukra nebegrįžo į savo atsakomybę. Ji tiesiog atidavė mums savo vaikus, lyg būtume vaikų darželis. „Aš pavargusi, man reikia erdvės, man reikia kvėpuoti,“ – kartodavo ji, o mes tyliai kentėm, nes žinojom – būti mama dvynukams nėra lengva.

Tačiau berniukai augo nevaldomi. Dukra jiems niekada nesakė „ne“. Viskas buvo leidžiama – šokinėti ant sofų, laužyti gėlių vazonus, rašyti ant sienų. Vieną dieną vienas jų, stovėdamas ant mūsų stalo, su plaktuku daužė vazą, paveldėtą iš mano motinos. Aš sušukau. Jis net nesureagavo. Tik nusijuokė. Kažkas manyje tada lūžo.

Vieną kartą lengvai pliaukštelėjau vaikui per užpakalį, kai jis markeriu išpaišė visus prieškambario tapetus. Dukra sužinojo ir pakėlė prieš mus tokį skandalą, tarsi būtume jį sumušę. Po to kurį laiką buvo ramu — bet neilgam.

Jie ima viską. Šiandien – kantrybę. Rytoj – pinigus.

Neseniai iš mūsų miegamojo dingo santaupos – vokelis su grynaisiais, kurį laikėm svarbioms reikmėms. Jokių svetimų žmonių namuose nebuvo. Tik mes. Ir jie. Bet kai pasakėm apie tai dukrai, ji sušuko: „Jūs ką, vaikus kaltinate vagyste? Jie gi dar maži!“

O mums buvo skaudu. Ne tik dėl pinigų. Skaudu, kad mūsų balsas nebegirdimas. Mūsų žodis nieko nebereiškia. Mes nebe tėvai, nebe seneliai – mes tik pavargę seniai, kuriems į rankas įbrukti svetimi vaikai su visomis problemomis ir jokios atsakomybės.

Mes nekenčiam ne pačių anūkų. Mes nekenčiam to, kuo virto mūsų namai. Mūsų gyvenimas. Mūsų šeima.

Ir svarbiausia — mes prarandam santykius su dukra. Kasdien ji tolsta. Ir mes vis dažniau tyliai sakom vienas kitam: „Mes juk nieko blogo nenorėjom… Tik meilės. Tik pagarbos. Tik ribų.“

Bet dabar – nebežinome, kaip sustoti. Kaip pasakyti „ne“, kai esi pervargęs, praradęs autoritetą, kai tave kaltina net tavo pačios vaikai.

Ar tikrai tėvai amžinai privalo nešti atsakomybę už tai, ką jų suaugę vaikai patys jau seniai turėjo išmokti valdyti?
Ar meilė – tai tylus sutikimas aukotis be galo?
Ką darytumėt jūs mūsų vietoje?..