Katinas 3 metus gyvena ant šeimininko kapo… Noriu, kad daugelis perskaitytų ir susimąstytų, ką mes darome dėl mūsų mažųjų brolių ir ką jie daro dėl mūsų…

Dažnokai aplankau savo mirusius protėvius vietos kapinėse. Šiandien ten pabuvojau eilinį sykį. Tačiau mane jaudino dar vienas dalykas, susijęs su šia vieta. Ant vieno kapo ten gyvena katinas.

Pirmąkart jį ten pamačiau 2020-aisiais. Naminis, prižiūrėtas. Jis kaskart išbėgdavo iš kapinių centro betoniniu takeliu ir pasitikdavo atėjusius pagerbti savo artimųjų. Visi žavėjosi. Katinas kapinėse. Nedažnai tai pamatysi. Ir kartą aš susimąsčiau…

Kaskart, kai būdavau ten, manęs pasitikti išbėgdavo tas pats katinas. Ne, jis nealkanas. Jis paprasčiausiai norėdavo bendravimo. Ir pastoviai išbėgdavo iš tos pačios vietos.

Radau tą kapą. Šalia stovėjo dubenėlis su maistu, vandeniu. Kol apžiūrinėjau kapą, katinas murkė ir trynėsi į mano kojas.

Jaunas vyras, gimęs 1985 m. Didelis ir švarus marmurinis paminklas. Aplink daug gėlių. Susidarė įspūdis, kad jį lanko labai dažnai. Taip viskas buvo idealu.

Po kurio laiko atėjo moteris su maisto pakuote. Stovėjau nuošaliau prie kapo ir žiūrėjau į katiną, kuris kniaukdamas nubėgo jos pasitikti.
Nesusilaikiau, paklausiau, iš kur šis katinas.

– Tai mano sūnaus, palaidoto čia, katinas. Bėgo paskui karstą nuo pat namų. Žiūrėjo, kaip nuleidžia į žemę. Nuo tada nesitraukia iš čia. Keliskart buvome pasiėmę jį namo, tačiau sekančią dieną jis vėl pabėgdavo ir grįždavo čia. Ir štai vaikštome šerti kas antrą dieną.

Katinas nekreipė dėmesio į maistą, vis vaikščiojo aplink mus, murkė ir trynėsi į kojas. Stovėjau ir ašaros tvindė akis. Nuo tada dažnokai jį lankiau, tik žiemą ten nevažinėjau.

Vieną sausio dieną važiavau pro šalį. Nusmelkė mintis, kaip ten katinas ir aš pasukau į kapines. Kol važiavau keliuku, vedančiu ten, meldžiau Dievo, kad katinas susiprotėtų ir nors žiemą gyventų namuose. Ir koks buvau nustebęs, kai manęs pasitikti išbėgo pilkas kailio kamuolys. Kniaukia, džiaugiasi. Štai čia realiai vos neapsiraudojau.

Pritūpiau ir paglosčiau jį. Šalčiai, pūgos, kaipgi jis čia?

Šalia šeimininko kapo stovėjo nedidelė kartono dėžutė, o viduje degė dvi žvakės stikliniuose induose.

Sugalvojo, kaip žiemą šildyti katiną. Nuo tada man šis katinas – tai Katinas iš didžiosios raidės.

Laikas ėjo. Katinas tebegyveno ant kapo. Ir štai šiandien po atšiaurios žiemos nusprendžiau nuvažiuoti jo aplankyti. Tai, ką pamačiau, negaliu apsakyti žodžiais. Katinas mane pasitiko, tačiau jo išvaizda buvo nekokia. Kailis vietomis išdrėkstas kuokštais. Išsekęs. Jis pakėlė galvą ir įsistebeilijo į mane. Mažą snukutį temdė baimė ir siaubas. Jis mane kai pamatė, taip ir apmirė.

Laukė, ką aš darysiu. Bandžiau jį pakviesti. Bet vos prieidavau arčiau, šokdavo iš vietos ir laikydavosi per atstumą.

Kapas tvarkingas kaip ir anksčiau, o štai maisto ir dubenėlių nesimatė. Teko sugalvoti, kur padėti maistą. Čia mūsų susitikimas ir baigėsi.

Katinas kažkur nuėjo per pusnis. O aš stovėjau, žiūrėjau įkandin ir nesupratau: kaip? Kaip reikia būti tokiais žiauriais, žmonės? Kad katinas, gyvenantis kapinėse, imtų taip bijoti? Ką reikėjo jam padaryti? O ir tokioje vietoje? Kažkam tai tiesiog raidės, kažkam šis katinas – tiesio katinas.

Kažkam šis katinas – šių kapinių sielų saugotojas. O man jis – ištikimas ir gerbiantis šeimininką augintinis, kuris laikė tą vyriškį draugu ir nusprendė likti su juo iki pabaigos!

Ir būtų mano valia, pastatyčiau šiam Katinui paminklą šalia šio vyro. Atsidavimo ir meilės vardan!