Miške vyras pamatė šunį, kuris buvo pririštas prie medžio. Po šunimi gulėjo laiškas
Šeštadienį Viktoras pabudo apie 10 valandą, kai visada. Bevalgydamas pusryčius, suplanavo visus reikalus, kuriuos reikia spėti atlikti dienos eigoje: nusipirkti produktų, nuvažiuoti į svečius pas tėvus, pabėgioti, praleisti laiką su bičiuliais. Žodžiu, įprasta išeiginė diena.
Tačiau šį šeštadienį jam teko pakeisti savo planus.
Pusę dvylikos Viktoras patraukė į parduotuvę tiesiai per tą patį mišką, kuriuo visada eina po darbo. Eidamas taku pamatė, kad krūmuose kažkas juda. Iš pradžių vyras sukluso ir net truputį išsigando.
– Lyg koks vaiduoklis,- pasakė jis.
Paskui Viktoras priėjo arčiau ir pamatė, kad bijoti nėra ko. Tankumyne tupėjo gražus šuo.
– Drauge mano, brangusis, ko gi tu čia sėdi vienas? – paklausė vyras.
Tačiau priėjęs arčiau suprato priežastį. Šuo buvo pririštas prie medžio.
Vyrui pasidarė labai gaila šuns. Kaip galima taip paprastai imti ir palikti šunį pririštą prie medžio. Ir jis vėl prisiartino. Šunelis buvo labai išsigandęs, tačiau nesipriešino.
Kai Viktoras prisiartino prie šuns ir jį paglostė, pamatė, kad šuo stovi ant balto voko.
Jame gulėjo laiškas, kurį parašė ankstesnis šuns šeimininkas. Tai buvo berniukas. Jis parašė štai ką:
Gerieji žmonės, prašau, pasiimkite mano šunį, vardu Delfinas, mylėkite ir sočiai jį šerkite ir jis atsilygins jums ištikimybe, atsidavimu ir meile.
Mano tėvas girtauja ir dažnai tyčiojasi iš jo, man jo labai gaila, aš nenoriu, kad jis kankintųsi, todėl labai jūsų prašau, jei jūs geras žmogus atvira širdimi, pasiimkite mano Delfiną. Aš rytoj ateisiu į šią vietą įsitikinti, kad mano Delfinas dabar patikimose rankose ir pasakysiu jums labai ačiū!
Skaitydamas šį laišką vyras apsiašarojo, jam buvo labai gaila berniuko, kuris turėjo atsisveikinti su geriausiu draugu, ir šuns, kuris neteko namų ir savo mažo rūpestingo šeimininko.
Viktorui nieko kito neliko, kaip pasiimti šį gražuolį.
Namo jis grįžo su Delfinu, o vakare jau kartu važiavo lankyti tėvų.
