Močiutė kiekvieną dieną sėdėjo ant suoliuko prie mokyklos, kol vieną dieną prie jos nepriejo mergaitė ir nepaklausė: „Ar jūs kažko laukiate?“

Kiekvieną dieną, lygiai trečią valandą po pietų, ant seno medinio suoliuko prie mokyklos kiemo atsisėsdavo pagyvenusi moteris. Rankose ji laikė megztą rankinę, iš kurios kartais ištraukdavo obuolį ar duonos gabalėlį balandžiams. Ji sėdėjo tyliai, stebėdama vaikus, bėgančius iš mokyklos vartų, ir kiekvieną kartą jos žvilgsnis suklusdavo ties viena akimirka – tarsi ji kažko laukė ar tikėjosi.

Tėvai, atvykdavę pasiimti savo vaikų, ją pastebėdavo, tačiau niekas nesiryždavo klausti, kodėl ji ten buvo. Ją matė metai po metų – per žiemą, kai sniegas lėtai nusėsdavo ant jos šalio, per pavasarį, kai pirmieji lapai prasiverždavo tarp medžių šakų. Bet vieną dieną prie jos priėjo mergaitė su smalsiomis akimis ir droviai paklausė:

– Ar jūs kažko laukiate?

Moteris lėtai pasisuko ir pažvelgė į ją. Jos akys buvo šviesios, geros, tačiau jose buvo matyti liūdesys.

– Kadaise laukiau, – tyliai atsakė ji. – O dabar tiesiog stebiu.

Mergaitė suraukė antakius, nesuprasdama.

– Ko?

– Anūko. Kadaise jis mokėsi šioje mokykloje. Kasdien atvykdavau jo pasitikti. Paskui jis užaugo, išvyko gyventi į kitą miestą. O aš taip įpratau prie šios vietos, kad ir toliau čia ateinu.

Mergaitė susimąstė. Jos tėvai visuomet sakydavo, kad žmonės neturėtų likti vieni. Ji atsisėdo šalia ant suoliuko ir tarė:

– Jūs galite laukti manęs. Aš čia mokausi.

Močiutė nusišypsojo. Nuo tos dienos mergaitė kasdien prieš eidama namo užsukdavo prie suoliuko. Jos kalbėdavosi apie mokyklą, apie orą, apie tai, kaip skanūs obuoliai rudenį. Ir nors anūkas taip ir nesugrįžo, močiutė niekada daugiau nebesėdėjo viena.

Dienos virsdavo dienomis. Mergaitė įprato matyti ją kasdien, ir močiutė tapo jos mokyklinio gyvenimo dalimi. Ji pasakodavo, kaip anksčiau buvo, kaip vaikystėje bėgiodavo tomis pačiomis gatvėmis, kaip laukė prie mokyklos savo sūnaus, o paskui – anūko. Ji prisimindavo, kaip anksčiau laiškai būdavo ilgai laukiama šventė, o dabar žinutės telefone nebeneša tokios šilumos.

Vieną rudenį, kai medžių lapai nusidažė geltonai ir raudonai, mergaitė pastebėjo, kad suoliukas tuščias. Ji priėjo, apsidairė, bet močiutės nebuvo. Jos nebuvo ir kitą dieną. Mergaitę apėmė nerimas, ir ji paklausė mamos:

– Ar galima surasti žmogų, jei jis staiga pradingsta?

Mama tik paglostė mergaitės plaukus ir pasakė:

– Galbūt jis tiesiog šiandien negalėjo ateiti.

Tačiau močiutė nepasirodė nei po savaitės, nei po mėnesio. Mergaitė klausinėjo apie ją mokytojų, kaimynų – niekas nieko nežinojo. Tada ji nusprendė palikti ant suoliuko obuolį – kaip ženklą, kad atsimena. Kelias dienas jis gulėjo nepaliestas, bet vieną dieną dingo.

Pavasarį, kai sniegas visiškai ištirpo, mergaitė vėl atėjo prie suoliuko ir pamatė ten raštelį. Netvarkinga rašysena, pažįstamos raidės:

“Ačiū, kad manęs laukei. Dabar aš laukiu tavęs ten, kur visada šilta”.

Mergaitė suspaudė raštelį delnuose, jausdama lengvą liūdesį ir švelnų atsisveikinimą. Ji žinojo – močiutė nebesugrįš. Tačiau jos atmintyje visam laikui išliko prisiminimas apie tai, kaip svarbu neleisti žmonėms likti vieniems. Ir nuo tada, kiekvieną kartą eidama pro tą suoliuką, ji nusišypsodavo – nes žinojo, kad kažkas kažkada laukė čia su meile.