„Močiute, mama sakė, kad reikia tave atiduoti į globos namus.“ Išgirdau, kaip kalbėjosi mama ir tėtis — vaikas tokių dalykų negalėtų sugalvoti
Ponia Aldona ėjo pasiimti savo anūkės iš mokyklos, jos veidą puošė šypsena. Ji žingsniavo linksmai, o jos batų kulniukai kaukšėjo į grindinį taip pat, kaip jaunystėje.
Šios dienos džiaugsmo priežastis buvo ypatinga — pagaliau ji tapo savo buto savininke. Tai buvo šviesus, erdvus, nors ir vieno kambario butas naujame name.
Ji taupė beveik dvejus metus, nes pinigų, gautų pardavus namą kaime, užteko tik pusei buto. Dukra šiek tiek padėjo, bet ponia Aldona pažadėjo grąžinti pinigus.
Dukra su vyru jauni, jiems reikia pinigų, o jai pakanka ir pusės pensijos. Mokyklos koridoriuje jos laukė anūkė, antrokė. Mergaitė apsidžiaugė pamačiusi močiutę ir jos kartu patraukė namo.
Aštuonerių metų Emilija buvo didžiausias septyniasdešimtmetės ponios Aldonos džiaugsmas. Dukra pagimdė vėlai, beveik sulaukusi keturiasdešimties. Dėl vaiko ji paprašė motinos pagalbos. Ponia Aldona, nors nenorėjo išsikraustyti iš savo namų, nusprendė padėti dukrai.
Ji rūpinosi anūke, kol tėvai grįždavo iš darbo, o vakare grįždavo į savo jaukų butą. Butas buvo įregistruotas dukters vardu, bet tai buvo tik formalumas — niekada nežinai, kas gali nutikti. Dažnai pasitaiko, kad vieniši seneliai tampa sukčių aukomis!
– Močiute, – pertraukė jos mintis Emilija, – mama sakė, kad reikia tave atiduoti į globos namus.
– Į kokius globos namus? – paklausė ponia Aldona, pajutusi šaltį nubėgant per nugarą.
– Na, ten, kur gyvena močiutės ir seneliai. Mama sakė, kad tau ten nebus nuobodu.
– Bet aš nenoriu ten vykti, verčiau važiuočiau į sanatoriją, – susirūpinusi atsakė ponia Aldona, negalėdama patikėti savo ausimis.
– Močiute, tik nesakyk mamai, kad tau tai papasakojau, – pašnibždėjo Emilija. – Išgirdau, kaip ji kalbėjo su tėčiu. Mama sakė, kad jau viską suderino su kažkokia moterimi, bet atiduos tave ne dabar, o kai aš būsiu truputį vyresnė.
– Nesakysiu, brangioji, – pažadėjo ponia Aldona, atidarydama buto duris. – Man kažkas negerai, svaigsta galva. Pagulėsiu truputį, o tu persirenk.
Tai tikra gyvenimo istorija. Po trijų mėnesių ponia Aldona sugrįžo į kaimą. Kol kas ji nuomojasi butą ir taupo pinigus savo būsimam namui. Ji turi draugių ir artimųjų, kurie jai padeda.
Nors kai kurie ją kritikuoja, sakydami, kad ji pati kalta ir turėjo pasikalbėti su dukra, ponia Aldona įsitikinusi savo tiesa.
– Vaikas negali sugalvoti tokių dalykų, – tvirtai sako ponia Aldona. – Mano dukters elgesys kalba pats už save. Ji net nepaskambino, kad paklaustų, kodėl išvykau. Matyt, viską suprato. Tačiau aš vis dar laukiu. Pati jai neskambinsiu, nes nesijaučiu kalta.
