Močiutė tik žiūrėdavo į anūkę pro vaikų darželio tvorą

Kiekvieną rytą prie vaikų darželio tvoros vaikštinėdavo viena dama su šuneliu. Moteris visada gerai atrodė ir dėvėjo brangius drabužius.

Ji prieidavo prie darželio kaip tik tada, kai vaikai išeidavo žaisti į kiemą. Moteris kaskart įdėmiai kažko ieškodavo akimis, o kai rasdavo, apmirdavo iš susižavėjimo. Ji nenuleisdavo akių nuo vienos mergaitės.

Kotrynai buvo keturi su puse metukų. Ji buvo labai linksma ir draugiška mergaitė. Auklėtojos ir grupės vaikai ją tiesiog dievino. Katrytė mokėjo skaityti ir skaičiuoti. Ji buvo labai gabi. O kaip ji deklamavo eiles!

Gaila, kad jos močiutė niekada to negirdėjo…
Po pasivaikščiojimo vaikai patraukė pietauti, o dama su šuneliu neskubriai ėjo namo. Namie jos laukė vyras. Leonas Vosylius niekada neidavo su žmona į darželį. Jo širdis ligota ir jis bijojo, kad neatlaikys to ilgai laukto susitikimo su anūke.

Pakeliui namo Morta Vosylienė paskambino sūnui:

– Labas, Arvyduk! Niekas nepasikeitė? Neleidžia?

– Ne, mama, Evelina kategoriška. Katrė apie jus dažnai klausinėja, bet Evelina sako, kad jūs komandiruotėje…

– Sūneli, galima, mes nors dovaną jai perduosime? Taip norisi, kad Katrytė turėtų ką nors nuo mūsų…

– Mama, kaip tu tai įsivaizduoji? Kotrynai jau keturi su puse. Ji viską papasakos Evelinai. O Evelina uždraudė ne šiaip rodyti jums anūkę, bet ir priimti iš jūsų dovanas. Man namie nereikia barnių. Atleisk, mama, man metas. Paskui pakalbėsim. Bučiuoju.

Grįžusi namo, Morta aptiko vyrą skaitantį laikraštį.

– Na, kaip mūsų Katrytė? – pasidomėjo Leonas.

– Taip paaugo! Stebuklas, ne vaikas. Į Arvyduką labai panaši…

– Sūnui skambinai? Ką ten Evelina? Viskas kaip buvę?

– Taip, iki šiol pyksta.

Moteris persirengė ir nuėjo į virtuvę kepti pyrago. Ji nusprendė paskambinti geriausiai draugei Vilei ir pasiskųsti jai:

– Na tu keista, Morta! O kaip tu norėjai? – stojo ginti marčią draugė. – Tu pamiršai, kaip pati elgeisi? Prisimink, kaip nenorėjai priimti jos į marčias, nes jos mama buvo mokytoja…

Ne jūsų lizdo paukštis, taip? O prisimink, kaip tu į vestuves demonstratyviai nėjai, nors Evelina tada bandė kurti normalius santykius su tavimi. O prisimeni, kaip vargšę Eveliną vedei abortui, kai ši pastojo. Gerai, kad ji paspruko, o tai nebūtų dabar Katrytės… Ir tai tik pradžia… Tu prisimink viską, ką padarei ir nekaltink Evelinos. Aš irgi taip elgčiausi jos vietoje.

Todėl nesiskųsk, Morta, prašyk jos atleidimo. Skambink, eik ir pulk ant kelių, bet prašyk atleidimo, jei nori matyti Katrę ne per tvorą…

Morta išjungė telefoną ir karčiai pravirko. Ji pagavo save galvojant, kad Evelina išties nebloga, o kodėl ji taip jai nepatiko, pati negali paaiškinti. Evelina myli Arvydą. Jis su ja laimingas. Ji puiki šeimininkė ir motina. Nuo Kotrynos akių nenuleidžia…

Moteris prisiminė, kaip marti kvietė ją į krikštynas, o ji pasakė, kad neateis. Morta Vosylienė purkštelėjo, kad tas vaikas ne nuo jos sūnaus ir ji niekada nepriims jos už anūkę. Būtent tada Evelina pasakė, kad niekada neleis jai bendrauti su Kotryna.

Kai Katrytė dar buvo maža, Arvydas dažnai atveždavo ją pas senelius slapta nuo žmonos. O kai mergaitė ūgtelėjo ir pradėjo kalbėti, nustojo rodęs ją tėvams, nes bijojo žmonos įsiūčio.

Evelina pati kentėjo nuo tokio savo sprendimo. Jai buvo sunku žiūrėti į savo Arvyduką, kuris atsidūrė tarp dviejų ugnių. Tačiau ji nieko negalėjo padaryti. Labai smarkiai įskaudino ją anyta, labai. Ir ta nuoskauda nedavė jai ramybės.

Kartą Evelina atėjo į svečius pas draugę. Tuo metu pas ją viešėjo jaunesnysis brolis. Jis studijavo dvasinėje seminarijoje. Vaikinas sėdėjo prie stalo ir ilgai žiūrėjo į Eveliną, o paskui ryžosi paklausti:

– Kodėl jūs tokia liūdna? Kas jus neramina? Pasidalinkite ir jums iškart palengvės.

Evelina pati iš savęs to nesitikėjo. Ji tiesiog ėmė ir papasakojo nepažįstamam vaikinui savo gyvenimo istoriją.

– Atleiskite jiems… – tyliai pasakė jis. – Kol jūsų nuoskauda gyva, tol nėra gyvenimo abiem šeimoms. Kenčia visi. Negalima leisti praeičiai nulemti jūsų ateities. Dievas atleido ir jūs atleiskite. Jums pasidarys daug lengviau, štai pamatysite…

Evelina ilgai negalėjo užmigti tą naktį. Ji daug galvojo, prisiminė to seminaristo žodžius.

Ryte ji nuvedė Katrę į darželį, o po darbo ją pasiėmė ir jos patraukė nežinoma kryptimi.

– Mama, o kur mes einam? – pasidomėjo Katrytė.

– Į svečius pas senelį ir močiutę.

– O jie jau grįžo iš komandiruotės?

– Taip, dukrele, ir nekantriai laukia tavęs.

Morta kaip tik ištraukė pyragą iš orkaitės, o Leonas skaitė laikraštį, kai į duris paskambino.

– Morta! Morta! Kažkas atėjo! Atidarysi duris ar man eiti?

– Einu, einu.

Moteris atidarė duris ir apmirė. Katrytė iškart puolė jai į rankas.

– Močiute! Močiute! Kaip aš džiaugiuosi, kad jūs pagaliau grįžote! Aš taip jūsų ilgėjausi!

Išgirdęs vaikišką balsą, iš kambario išbėgo Leonas.

– Seneli! – nubėgo prie jo Kotryna.

– Laba diena, ponia Morta! – pasigirdo koridoriuje.

– Labas, Evelyte! Atleisk man, brangioji, už viską. Atleisk man, senai kvailei! Kokia aš buvau neteisi…

– Ir jūs man atleiskite… Neturėjau teisės drausti jums matytis su Katre. Gaila, laiko neatsuksi atgal…

Moterys apsikabino, o paskui nuėjo į virtuvę gerti arbatos su pyragu. Morta iškart paskambino sūnui ir šis pasiėmė darbe laisvadienį. Jie iki vėlyvo vakaro sėdėjo prie stalo, gėrė arbatą ir juokavo.

Kotryna užmigo ant senelio rankų.

O ryte visiems prasidėjo naujas gyvenimas, kuriame nebuvo vietos senoms nuoskaudoms ir nesusipratimams. Gyvenimas, apie kurį visi jie seniai svajojo…