– Močiutės nekviesiu! – pareiškė anūkas. Ir vestuvių dieną tai įrodė visiems
– Kodėl aš apie anūko vestuves sužinau iš kaimynės, o ne iš šeimos? – nuo slenksčio pareiškė Marta, žvelgdama į marčią ir sūnų.
Lea ir Davidas apsikeitė žvilgsniais. Jie ir patys buvo sumišę — jų sūnus nesivargino pasakyti močiutei apie artėjančią santuoką.
– Galbūt jis dar nieko nekvietė? – nesmarkiai svarstė Lea.
– O aš, reiškia, nesu žmogus? Kol nepakvies – tylėti? – nustebo Marta ir įėjo į virtuvę. – Jūs gi jau seniai žinojote?
– Mes patys sužinojome prieš kelias dienas, – gėdingai pripažino Davidas.
Lea tylėjo. Jai viskas buvo aišku: prieš trejus metus tarp Martos ir jos anūko kilo barnis. Tada Lukas atvažiavo pas močiutę padėti sode, o ji jį sutiko su įžeidinėjimais — dėl ilgų plaukų ir surišimo uodegoje.
– Ar tu mergina? Ar galbūt niekad nesituoksi? Ar vyrą parvesi namo?
Lukas bandė gintis, bet Marta neatslūgo ir vienu momentu apipylė jo plaukus žalia medžiaga. Po to jis išbraukė močiutę iš savo gyvenimo. Tik tėvo prašymu pradėjo kartais siųsti jai neutralias sveikinimo žinutes per šventes.
Marta išėjo, burbtelėjusi pabaigai: – Reikės dar ir dovaną ieškoti, po galais.
Vos uždarius duris, Davidas kreipėsi į žmoną: – Paskambink jam ir pasakyk, kad pakviestų močiutę!
– Paskambink pats! – atkirto Lea.
– Jis vis dar supykęs dėl kažkokios žalia medžiagos? – nesuprato Davidas.
– O tu nesupyktum? – švelniai priminė žmona. – Jis savaitę sėdėjo namie, plaukus dažė…
– Paryškink! – numojęs ranka Davidas ir nedelsdamas skambino sūnui.
– Ar pakviesi močiutę į vestuves? – paklausė jis.
– Ne, – trumpai atsakė Lukas.
– Rimtai? Vis dar pyksti?
– Tai ne tavo reikalas. Tai mano vestuvės, ir aš sprendžiu, ką kviesti.
– Bet ji įsižeis!
– Tada reikėjo pagalvoti, prieš pavadinant mane merga ir apipylant žaliu skysčiu ant galvos.
– Ji yra pagyvenusi žmogus. Atleisk jai.
– Mes su Irena patys apmokame vestuves, tad ir sprendžiame patys.
– Pagalvok dar……
– Sudie, tėti.
Keletas bandymų pakeisti sūnaus sprendimą nedavė rezultatų. Tada Davidas nusprendė imtis drastiškų priemonių:
– Jei nepakviesi močiutės, aš taip pat neatvyksiu!
– Neateik. Esi suaugęs, bet neturi teisės spausti.
Davidas pasidavė. O Martai pasakė:
– Jie švenčia vestuves be vyresnio amžiaus kartos. Jaunimo stilius.
– Na ir puiku, – netgi nudžiugo ji.
Vestuvių dieną Davidas atitraukė žmoną ir sūnų į šalį:
– Tik neskelbkite nuotraukų. Tegul mama nesužino, kad mes buvome.
– Rimtai? – Lukas susiraukė.
– Ji įsižeis. Pagalvok pats…
– Tegul įsižeidžia! – susierzinusi atsakė Lea. – Kiekvieno gyvenime yra pamoka. Galbūt jau laikas jai pasimokyti?
– Ar taip sunku neskelbti nuotraukų? – nepasidavė Davidas.
– Užtenka. Man 43 metai, ir aš nesiruošiu slėptis nuo tavo mamos!
– Tada nesirodysiu jokioje nuotraukoje! – burbtelėjo Davidas.
– Puiku! – pavartė akis Lea.
Tačiau vengti kameros jis negalėjo. Po kelių dienų Marta pamatė nuotrauką.
– Tai reiškia, kad tik mane nepakvietė?! Aš išauginau melagį! – sukėlė skandalą.
– Tai Luko norai… – bandė teisintis Davidas.
– Kaprizingas kaip mergaitė! Reikėjo vestuvėse vėl jį apipilti žalia medžiaga!
Pirmą kartą Davidas susimąstė: gal sūnus padarė teisingai?
