Moteriai, iš Varšuvos geto išgelbėjusiai 2500 žydų vaikų, suteiktas Lenkijos nacionalinės herojės vardas

Oskaro Šindlerio, nuo mirties išgelbėjusio 1300 žydų, vardas žinomas visam pasauliui. O apie moterį, kuri, rizikuodama savo gyvybe, nacių okupacijos Lenkijoje metu iš geto išvežė 2500 vaikų, visi sužinojo tik 1999 metais, kai pasirodė pirmosios publikacijos apie ją. Izraelyje Irenai Sendler suteikė Pasaulio Teisuolio vardą kartu su Oskaru Šindleriu.

Irena Sendler (mergautinė pavardė Kržižanovskaja) gimė Varšuvoje 1910 m. Jos tėvas buvo gydytojas ir kai Irenai buvo 7 metai, jis mirė, užsikrėtęs tifu nuo paciento. Jis nemokamai gydė tuos, kurių atsisakė kiti. Irena visam laikui įsiminė žodžius, kuriuos dažnai kartojo jai tėvas: „Jei matai, kad kažkas skęsta, reikia pulti į vandenį gelbėti, net jei tu nemoki plaukti“.

Besimokydama Varšuvos universitete, Irena pasisakė prieš „suoliukų getą“: žydų studentams buvo leidžiama užimti vietas atskirame suole auditorijos gale. Įskaitų knygelėse dešinėje pusėje dėdavo „arijų“ antspaudus lenkams, o kairėje – žydams.

Po to, kai Irena tapo liudininke, kuomet lenkų nacionalistai sumušė žydų merginą, ji pati perbraukė antspaudą, patvirtinantį jos nežydišką kilmę. Už tai ją 3 metams nušalino nuo studijų.

1939 metais, kai nacistinė Vokietija okupavo Lenkiją, Irena įsidarbino Varšuvos municipalitete. Du metus ji slapčia nešiojo žydų geto gyventojams maistą, vaistus ir pinigus. 1940 metais visiems nežydiškos kilmės miestiečiams uždraudė rodytis geto teritorijoje ir tada mergina perėjo dirbti į sveikatos apsaugos valdybą.

1942 metais Irena įstojo į pogrindinę pagalbos žydams organizaciją „Žegota“. Nuo tada ji organizavo vaikų išvežimą iš geto visais teisėtais ir neteisėtais būdais. Legaliai pavyko išvežti tik nedidelę dalį – sunkiai sergantiems duodavo leidimą išvežti.

Likusius mažylius išvesdavo kanalizaciniais vamzdžiais ir pro namų rūsius, išveždavo vežimais šiukšlių maišuose, išnešdavo krepšiuose instrumentams ir dėžėse. Mažiems vaikams tekdavo suleisti sedatyvinių preparatų, kad jie neišsiduotų verksmu.

Vėliau Irena prisiminė, kaip sunku būdavo įtikinti tėvus pasitikėti gelbėtojais ir atiduoti vaikus. Žinoma, jiems niekas negalėjo duoti jokių garantijų – bet kuriuo momentu pogrindininkus galėjo susekti ir sučiupti. Dažnai nutikdavo taip, kad jau sekančią dieną po vaikų išvežimo jų tėvus išsiųsdavo į Osvencimą ir nužudydavo.

Todėl viskas, ką galėjo pažadėti Irena – tai, kad gete vaikų tikrai lauktų mirtis, o pabėgus jie turi nors kažkokius šansus išgyventi. Mažylius iš pradžių apgyvendindavo lenkų šeimose, o paskui paskirstydavo į prieglaudas ir vienuolynus.

1943 metais kažkas įskundė Ireną, ją areštavo ir kankino. Esmė tame, kad ji turėjo informaciją apie žydiškus ir naujus krikščioniškus vaikų vardus, apie jų tėvus ir dabartinę buvimo vietą – visą „kartoteką“ moteris saugojo sode užkastuose stiklainiuose.

Kankinimų metu jai sulaužė rankas ir kojas, tačiau šį sąrašą ji taip ir išsaugojo paslaptyje, juk tai buvo vienintelis siūlelis, pagal kurį tėvai ateityje galėtų rasti savo vaikus.

Už pagalbą žydams buvo numatytas sušaudymas nedelsiant. Kai Ireną Sendler vedė mirties bausmei, konvojininkas netikėtai įsakė jai bėgti – už tai jis gavo nemažus pinigus iš „Žegotos“ vadovybės. Ją įtraukė į sušaudytųjų sąrašus ir iki karo pabaigos ji slapstėsi svetimu vardu.

Po karo Irena perdavė informaciją apie išgelbėtus vaikus į centrinį žydų komitetą Lenkijoje. Mažylių ieškojo ir grąžindavo giminaičiams, našlaičius siuntė į vaikų namus, o paskui išsiųsdavo į Izraelį. Pasirodė, išgelbėtųjų sąraše buvo 2500 vaikų.

1965 metais Irenos žygdarbis buvo oficialiai pripažintas ir ji gavo Pasaulio Teisuolės vardą. Ir tik 2003 ji buvo apdovanota tėvynėje – jai įteikė Baltojo erelio ordiną (aukščiausią valstybinį apdovanojimą Lenkijoje). 2006 metais ją pasiūlė Nobelio taikos premijai, tačiau laureatu tapo kitas žmogus. Jau po mirties 2008 metais Ireną Sendler paskelbė Lenkijos nacionaline heroje.