Mūsų mylimos močiutės. Nepakeičiamos. Kokia laimė, kad jūs buvote ir esate

Vakar laukiau dukros prie šokių. Sėdėjau koridoriuje. Pasirodė močiutė pasiimti anūkės, kokių penkerių.

Anūkė jau atšoko.
Močiutė padeda jai užsisegti striukę ir užsidėti kepurę, anūkė plepa:

„Močiute, o mes iškart namo? Močiute, o kas daugiau – milijonas ar milijardas? Močiute, o tu moki šokti?“ Močiutė atsako, juokiasi, švelniai bamba:

„Na tu ir pleputė pas mane…“

Jos išeina, anūkė straksi, močiutė vos šlubčioja. Jos rankoje maišelis, nupirko kažką pakeliui, kokia gi lietuvė močiutė be maišelio rankoje?

Turbūt anūkei nupirko vynuogių ar bananų.

Močiutės, mielos mūsų močiutės. Pačios ištvermingiausios, jūs nepakeičiamos. Pačios nesavanaudiškiausios. Ką mes darytume be jūsų?

Mes juk prapultume. Trys ketvirtadaliai mūsų žmonių užauginti močiučių.

Močiutės mokė mus skaityti, rašyti ir skaičiuoti iki milijono; močiutės valandomis vaikštinėjo su mumis apsnigtame parke, iš sniego sukurdamos mažytę mūsų visatą; močiutės virė mums sriubą su kukulaičiais – geriausią sriubą pasaulyje.

Paskui mes visą gyvenimą ieškome tų skonių ir kvapų, kuriuos vaikystėje mums dovanojo močiutė. Ir nerandame. Skaičiuojame iki milijono ir daugiau, tik kam?

Močiutės namelis iš sniego sename parke dingo dar praeitame amžiuje, o mes vis tikimės ten sugrįžti, įlįsti į vidų, kad linksmai sušuktume:

„Močiute, ieškok manęs!“

Mylimos mūsų močiutės. Nepakeičiamos. Kokia laimė, kad jūs buvote ir esate.

Nemirtingos mūsų močiutės…