Vienišas vyras įsisūnijo 13-metį berniuką po to, kai įtėviai jį išdavė

Piterio Mutabazi gyvenimas buvo sunkus. Jis užaugo mažame kaimelyje Ugandos ir Ruandos pasienyje. Piterio šeima negalėjo sau leisti pirkti maisto, todėl augino savo daržoves ir vaisius sode.

Šalia namų net nebuvo švaraus vandens, todėl vaikams tekdavo eiti vandens po 2-3 valandas.
Bet tai dar ne viskas. Piterio tėvas tyčiojosi iš visos šeimos: mušdavo žmoną, neduodavo vaikams maisto, ir su laiku prievarta tapo tik smarkesnė.

Kartą naktį,kai Piteriui buvo 10 metų, tėvas išsiuntė jį cigarečių. Vaikui grįžtant užklupo liūtis ir cigaretės permirko. Piteris žinojo, kad jei grįš namo, jo lauks smūgiai. Berniukas nusprendė pabėgti.

Piteriui teko pereiti daugybę išbandymų ir negandų, kad padarytų karjerą. Tačiau jis atsilaikė ir įsikūrė Oklahomoje (JAV), kad pradėtų verslą nekilnojamo turto srityje.

Jau suaugusio Piterio namuose buvo du tušti miegamieji, ir jis negalėjo ramiai miegoti žinodamas, kad yra vaikų, kuriems reikia, nors ir ne pastovaus, tačiau stogo virš galvos. Todėl jis nuėjo į įvaikinimo agentūrą ir tapo laikinuoju globėju. Tokie globėjai JAV skiriami vaikams, kurių nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas dar neišspręstas.

„Visi įvaikinami vaikai registruoti valstijoje. Kadangi aš gavau licenziją privačioje agentūroje, jos darbuotojai kreipiasi į mane, kai jiems reikalingi namai vaikams. Per pastaruosius 3 metus pas mane pabuvojo 12 vaikų nuo 2 iki 11 metų amžiaus. Kadangi aš nevedęs, vienu metu galiu paimti tik du“,- pasakoja Piteris.

Tačiau galų gale Piteris sutiko berniuką, kurio istorija buvo per sunki net žmogui, mačiusiam visko.

Kartą vakare Piteriui paskambino jo socialinis darbuotojas ir paklausė: „Ar jūs galite paimti 11-metį berniuką tik išeiginėms?“

Socialinis darbuotojas atvyko į jo namus su berniuku 3 valandą nakties po 2 valandų kelionės iš kitos apskrities.

Oklahomoje labai trūksta globėjų šeimų, todėl socialiniai darbuotojai dažnai priversti apgyvendinti vaikus už apskrities, kurioje jie gyveno, ribų.

Pasirodo, kai berniukui buvo dveji, biologiniai tėvai atidavė jį į prieglaudą. Paskui jis buvo apgyvendintas religingoje šeimoje, kuri įsisūnijo Entonį, tačiau praėjus beveik 10 metų šeima, kuri augino berniuką, paliko jį ligoninėje ir daugiau negrįžo.

Piteris buvo šokiruotas. Be to, jis sužinojo, kad šeima taip pat atsisakė tėvystės teisių į berniuką, o tai reiškia, kad Entonis neturi kur eiti.

Nuo tada jie kartu. Entonis pagaliau gavo Piterio pavardę. Jo įsūnijimas buvo oficialiai paskelbtas teismo rūmuose, ir fotografas įamžino svarbų momentą.

„Aš neturėjau jokių problemų dėl įsivaikinimo. Tai užėmė daugiau laiko, tačiau aš žinojau, kad jis bus mano sūnumi…Tokiam dideliam berniukui neatsirado pretendentų“,- sako laimingas ir pilnateisis tėvas.