„Ne mes pasirenkame gyvūnus, o jie mus” – vieno nuostabaus vakaro istorija
Marta gyveno ramų, tvarkingą gyvenimą mažame jaukiame name miesto pakraštyje. Jos ištikimiausias draugas buvo Džeikas – protingas, ištikimas šuo, vokiečių aviganio ir mišrūno hibridas. Jie visada buvo kartu: vaikščiodavo parke, žaisdavo pievelėje, sutikdavo saulėlydžius prie ežero. Marta negalėjo įsivaizduoti savo gyvenimo be Džeiko, o jis – be jos.
Tačiau vieną dieną jų įprastas gyvenimas pasikeitė.
Tą vakarą Marta ir Džeikas, kaip įprasta, išėjo pasivaikščioti mėgstamu taku palei parką. Lengvas lietus ką tik pasibaigė, oras buvo gaivus, o balos atspindėjo blankią žibintų šviesą.
Netikėtai Džeikas sustojo, pakėlęs ausis. Jo nosis suvirpėjo, jis žengė kelis žingsnius krūmų link ir tyliai sudejavo.
— Kas ten, berniuk? — Marta susidomėjo ir priėjo arčiau.
Iš krūmų gilumos sklido vos girdimas cypsintis miauksėjimas.
Marta pasilenkė ir žibinto šviesoje pamatė mažą gumulėlį, virpantį iš šalčio. Tai buvo mažytis kačiukas, šlapias, purvinas, jo kailis prilipo prie kūno. Jis atrodė toks išsigandęs ir sušalęs, kad Martos širdis suspaudė.
— O, mažyli… — ji pašnibždėjo, tiesdama ranką.
Kačiukas iš pradžių sudrebėjo, bet jėgų pabėgti neturėjo. Jis tik liūdnai pažvelgė į ją didelėmis akimis.
Tačiau stulbinamiausias dalykas įvyko vėliau.
Džeikas lėtai priėjo prie krūmo, atsigulė šalia ir atsargiai palietė nosimi mažą sutvėrimą. Kačiukas neišsigando – priešingai, prigludo prie jo, ir jo drebulys akimirkai nurimo.
— Sveikas berniuk, — nusišypsojo Marta, — na, Džeikai, rodos, turime naują draugą.
Ji suvyniojo kačiuką į savo šaliką ir parsinešė namo. Visą vakarą Marta šildė mažylį, maitino šiltu pienu ir švelniai valė jo kailiuką.
Džeikas nė žingsniu nenutolo nuo jų. Jis atidžiai stebėjo, kaip mažas gumulėlis atgyja akyse. O kai kačiukas pagaliau užmigo, susirangęs į kamuolėlį, šuo atsargiai ištiesė šalia savo leteną, lyg saugodamas jį.
— Vadinsime tave Lampiu, — pašnibždėjo Marta, — juk tu mūsų mažas švieselės spindulys.
Nuo tada praėjo keli mėnesiai. Lampis sustiprėjo, ūgtelėjo ir tapo judriu, žaismingu katinu. Jis visur sekė Džeiką, lipdavo jam ant nugaros, juokingai priglusdavo prie jo šono, kai jie miegodavo.
O Džeikas, nors ir stengėsi parodyti, kad kačiukas jam neįdomus, iš tikrųjų tapo tikruoju vyresniuoju broliu. Jis kantriai toleravo visas Lampio išdaigas, žaidė su juo ir net leisdavo jam vogti maisto trupinėlius iš savo dubenėlio.
Marta žiūrėdama į juos šypsodavosi.
Ji neplanavo turėti dar vieno augintinio. Tačiau kartais gyvenimas pats atveda į mūsų namus tuos, kurie tampa šeimos dalimi.
Ir dabar jų šeima buvo pilna. ❤️
