Ne tą nupirko. Anūkę prajuokino telefonas, kuriam močiutė išleido visą pensiją
Mano kaimynė Klaudija be galo myli savo anūkę. Nedažni anūkės Aistės vizitai jai tikras įvykis, paskui dar ilgai pasakoja tas negausias naujienas, kurias Aistė jai praneša per valandą ar pusantros, kol bendrauja su močiute.
Kai Aistė buvo maža, Klaudija pastoviai lepindavo ją dovanomis, o mažoji nenaudėlė dažnai raukydavo nosį ir reikalaudavo kitos lėlės ar kamuoliuko. Galbūt nuo tų mažų dienų ji ir įprato, kad turi gauti visa, kas geriausia.
Pastarąjį kartą Aistė atėjo į svečius susikrimtusi, sulūžo jos telefonas ir bendravimas su klasiokais bei draugais „susiaurėjo“ iki atsitiktinių kontaktų susitikus. Merginai tai buvo tikras sielvartas ir močiutė, žinoma, įsigilino į problemą.
Sekančią dieną Klaudija nubėgo į parduotuvę ir grįžo iš ten su naujutėliu išmaniuoju, kurį jai parekomendavo konsultantas. Kokio reikia, pagyvenusi moteris negalėjo paaiškinti, todėl rėmėsi į sumą. Pasilikusi sau duonai su vandeniu, Klaudija už įrenginį atidavė beveik visą pensiją.
Paskambino Aistei, pradžiugino ją ir jau po valandos apkabino anūkę prieškambaryje. Tačiau jau po akimirkos šypseną anūkės veide pakeitė apmaudo grimasa:
– Kas čia, močiute?
– Tavo telefonas, Aistute…
– Tai ne telefonas, su tuo, kas dėžutėje, gėda gatvėje pasirodyti!
– Ką tu, man parduotuvėje pasakė, labai geras, o ir ne iš pigiųjų jis…
– Turbūt kaip tavo pensija?
– Taip… – sutrikusi atsakė Klaudija.
– Taigi čia ne pinigai normaliam telefonui, gali pasilikti jį sau arba grąžinti atgal, jei priims!
Po šių žodžių Aistė nusijuokė, iššoko pro duris ir neatsisveikinusi nubėgo laiptais.
Klaudija pasibeldė pas mane, jos akyse buvo ašaros. Kartu nuėjome į parduotuvę, paaiškinome situaciją vadybininkui, ačiū Dievui, problemų su grąžinimu nebuvo, pinigus atgavo.
Tik štai nuotaika, su kuria močiutė norėjo įteikti dovaną anūkei, negrįžo. Ji jau dvi savaites vaikšto depresijoje, o susitikusi klausia manęs:
– Kaip gi taip, Alina, aš juk norėjau kaip geriau, o ji nė neatsisveikino…
Štai toks „dėkingumas“.
