– Ne, vaikų nesivežkite, jie labai triukšmingi, o mano Aleksiukas dėl triukšmo nervinasi,- pareiškė mama
Štai taip savotiškai mama pakvietė mus į savo gimtadienį – be vaikų, t. y.be jos tikrų anūkų. O jų imti negalima, nes vaikai triukšmauja, kuo labai erzina naująjį mamos vyriškį poną Aleksą. Jis dabar mamai karalius ir dievas, viskas turi suktis aplink jį.
Man 30 metų, turiu vyrą ir dvi trimetes dukras. Su mama negyvenu labai seniai, kai baigiau mokyklą, taip ir išvažiavau. Po metų į platųjį pasaulį iškeliavo ir mano sesuo. Mama su tėčiu pragyveno dar 5 metus, o paskui išsiskyrė. Šis finalas buvo tikėtinas, kadangi tarpusavio supratimo tarp tėvų nebuvo jau labai seniai.
Mama ilgai buvo viena, sakė, kad jokių santykių nebenori, lauks, kol mes su sese pradžiuginsime ją anūkais. Pasakė, kad kol kas gyvens dėl savęs, o paskui dėl anūkų.
Taip viskas ir buvo.
Nuo 2020 metų mama daug laiko leido kaime, kur tebestovi močiutės namas. Ten seniai niekas negyvena, mes naudojome jį kaip sodybą. Mama ten pragyveno beveik pusmetį ir užsidegė persikraustymo idėja. Ji pardavė butą ir atnaujino apgriuvusį namelį. Dabar ji turi savo tvirtą trobelę su visais patogumais ir dideliu sodu.
O praeitais metais jos gyvenime atsirado Aleksas Vilkončius. Jis nuomojosi namuką pas kažką iš kaimynų, kad praleistų atostogas gamtoje, štai ir susipažino su mama. Žodžiu, po pusmečio jie jau gyveno kartu. Reikėtų džiaugtis dėl mamos, tačiau mums su sese visiškai nesinori.
Ponas Vilkončius labai greitai pasijautė ir namų šeimininku, ir šeimos galva, nors jis ne daugiau nei paprasčiausias sugyventinis. Vaikai jį erzino, mes su sese viską darėme ne taip, o mūsų vyrai turėjo amžinai kažką dirbti neištiesdami nugarų. Argi maža darbų nuosavame name.
O mama žiūrėjo į jį įsimylėjusiomis akimis, linkčiojo ir viskam pritarė. Tiesa, iš pradžių ji stengėsi kažkaip apšlifuoti kampus, bet paskui nustojo. Į bet kokią pretenziją savo naujojo vyriškio adresu ji iškart pasišiaušdavo „o ką tokio jis pasakė, viskas teisingai“.
Galiausiai mama beveik nustojo matytis su anūkais. Mes stengėmės rečiau rodytis pas ją svečiuose, kad nesusitiktumėme su jos Aleksu, o pati ji į miestą išsiruošdavo nedažnai. Pagrinde palaikėme ryšį telefonu.
Praeitą savaitę įvyko pokalbis apie mamos gimtadienį. Ji paskambino man ir sesei ir pakvietė mus ateinantį šeštadienį į šventę. Aš dar pasišaipiau, kaip ponas Aleksas pergyvens tokį vaikučių antplūdį į savo tylos šventovę. Pasirodė, kad niekaip. Vaikų vežtis negalima.
– Ne, vaikų nesivežkite, jie labai triukšmingi, o mano Aleksiukas nervinasi dėl triukšmo,- pareiškė mama. – Tai suaugusiųjų šventė.
Kur jūs juos dėsite? Na šiaip jau galima dienelei nusamdyti auklę, juk ne žindukliai jau.
Puiki idėja – palikti vaikus su svetima teta ir važiuoti į jų močiutės, kuri nenori jų matyti dėl savo kvaištelėjusio diedo, gimtadienį. Mes su sese susiskambinome ir nusprendėme, kad niekur nevažiuosime. Nusiųsime dovanas ir gėles, o pačios liksime namie, atšvęsime mamos gimtadienį be jos.
Mama paskambino mums šeštadienio vakarą, turbūt nenorėjo kelti skandalo, kol svečiai neišsiskirstė. Pasakė, kad tokio įžeidžiančio ir abejingo poelgio nesitikėjo. Kaip mes galėjome neatvažiuoti į jos gimtadienį?
– Tavo Aleksui nervai nuo triukšmo, kurį kelia vaikai, o man nuo jo surūgusio snukio. Vaikai jam neįtiko, tik pamanykite! Jei nenori matyti anūkų, tai ir mūsų turbūt greitai nebenorėsi. O jei tavo ponui Aleksui ir mumyse kažkas nepatiks,- pratrūkau aš ir išjungiau telefoną.
Vėliau sužinojau, kad tarp sesers ir mamos įvyko lygiai toks pat pokalbis. Dabar mama su mumis nebendrauja, manydama, kad mes ją nepelnytai įžeidėme. Tegu padėkoja savo diedui, per kurį atitolo nuo šeimos.
