Neapykanta, pavydas, įžeidimai – tai dovana
„Į neapykantą reikia žvelgti kaip į dovaną…“Pasakėčia, kurią būtina perskaityti kiekvienam!
Gyvenimiška pasakėčia apie pyktį
Išmintingas samurajus mokė kovos meno jaunus mokinius. Jis dalijosi su jais savo įgūdžiais ir patirtimi. Kartą užsiėmimų metu pas juos atvyko jaunas karys, kuris turėjo nekokią šlovę. Jis spėjo išgarsėti negirdėtu įžūlumu ir žiaurumu.
Jaunas karys mėgo provokuoti aplinkinius. Jis išsirinkdavo savo auką ir apiberdavo ją rinktiniais keiksmais. Įsiutintas priešininkas po to bandydavo nubausti skriaudėją. Tačiau įtūžis, kuris jame tuomet užvirdavo, aptemdydavo sąmonę. Jo apakintas, priešininkas darydavo klaidą po klaidos ir galiausiai įžūlus karys jį nugalėdavo.
Štai ir tą kartą karys ėmėsi įžeidinėti samurajų. Tačiau šis nekreipė į jį jokio dėmesio, o toliau ramiai tęsė žinių perdavimą mokiniams. Vaidininkas vėl ir vėl bandė įžeisti mokytoją, bet šis išliko nepajudinamas. Galų gale akiplėša pasišalino baisiai susierzinęs, taip ir nesukėlęs samurajui pageidaujamo įtūžio.
Kai agresorius išėjo, mokiniai paklausė samurajaus, kodėl jis kentė nekviesto svečio išpuolius? Juk buvo galima iškviesti stačioką į kovą ir pamokyti jį.
Į tai išmintingas samurajus atsakė: „Į neapykantą, pavydą ir įžeidimus reikia žvelgti kaip į dovaną, kurios negalima priimti. Jei tu nepriimi dovanos, kam ji tada priklauso?“
„Ji priklauso savo ankstesniam šeimininkui,“– atsakė mokiniai.
„Lygiai taip pat pavydas ir neapykanta, kol tu jų nepriimi, lieka su tais, kas juos atnešė“, – paaiškino išmintingas samurajus.
Informacija šiame straipsnyje pagrįsta nepatvirtintais šaltiniais iš interneto, neturi tikslo klaidinti skaitytojų ir yra išskirtinai pramoginio pobūdžio.
