Fanny Ardant apie senėjimo baimę: „Beprasmiška bijoti to, kas neišvengiama“
„Man nusispjaut į visus tuos stereotipus, kuriuos mums primeta visuomenė, reikalaudama iš mūsų „būti seksualiomis pupytėmis iki 80 metų“. Iš čia ir visos moterų baimės bei kompleksai…“
Fanny Ardant – prancūzų aktorė. Ryški, moteriška, talentinga. Moteris, kuri moka mėgautis kiekvienu gyvenimo momentu. Jai truputį virš 70 ir štai ką ji sako apie senėjimo baimę ir apie laimę…
„Man nusispjaut į visus tuos stereotipus, kuriuos mums primeta visuomenė, reikalaudama iš mūsų „būti seksualiomis pupytėmis iki 80 metų“.
Iš čia visos moterų baimės bei kompleksai – baimė pasenti, baimė būti savimi, tikra, baimė prarasti tai, kuo kadaise mus apdovanojo jaunystė – gaivumu, seksualumu, patrauklumu, grakštumu, aistringumu…
Tai štai, aš laisva nuo visų punktų. Man tas pats. Visada laikiausi bebaimiškumo principų. Beprasmiška bijoti to, kas neišvengiama. Tai aš ir nebijau.
Senatvė, žinoma, panaši į mirties nuosprendžio paskelbimą. Čia jau nieko nepadarysi. Bet savo ešafotą aš noriu prieiti žvaliu žingsniu, su šypsena ir vyno taure rankoje. O ne vilktis, delsiant ir apsimetinėjant kažkuo kitu.“
„Tiesa, garbingumas – štai kur prasmė. Gyvenime reikia norėti visko – meilės, meno, sėkmės. Reikia norėti kažką sukurti ir susimokėti už tai. Žinoma, aš labai norėčiau būti laiminga, bet jei laimę reikia apmokėti kažkokiomis dalimis savęs – na, jūs mane suprantate, kažkaip save parduoti, keisti, eiti į rimtą kompromisą – aš nesutinku.
Suprantate, aš netikiu laime kaip kažkokiu procesu. Man laimė – akimirka, pliūpsnis. Ir reikia mokėti pagauti, įeiti į ją, atsiduoti ir paklusti. Lyg būtų atskridęs angelas, paplekšnojęs jums per petį ir pasakęs: „Nagi, jausk!“ Ir aš visada prisimenu kiekvieną tokį momentą“.
