Nebeturiu jėgų tylėti. Visiems noriu atskleisti didžiąją savo paslaptį, tačiau bijau…Pagimdžiau vaiką nuo savo žento

Jau pavargau kovoti su savo jausmais žentui. Jis – biologinis mano jaunesniosios dukters tėvas. Žinau, kad tai kelias į niekur, bet jis – geriausia, kas nutiko man per pastaruosius 15 metų.

Prieš 5 metus mano vyresnioji dukra ištekėjo. Ir jauna šeima nusprendė gyventi su mumis. Mes su vyru nebuvome prieš, kadangi patys gyvename dideliame name, vyras dažnai išvažiuoja į ilgas komandiruotes, namie būna labai retai.

Todėl tai net nebuvo svarstoma. Visa namų buitimi rūpinausi aš, nes dukra dirbo nuo ryto iki vakaro, grįždavo namo pavargusi, jai tai nerūpėjo. Žentas dirbo iš namų, todėl mes daug laiko praleisdavome kartu, per jo darbo pertraukas paruošdavau ką nors skanaus, mes kartu pietaudavome, gerdavome kavą, plepėdavome įvairiomis įdomiomis temomis…

Ir taip išėjo, kad su laiku mes labai suartėjome. Ir mano jausmai pasidarė visai kitokie. Žinoma, aš jaučiausi kaip nesava prieš vyrą ir dukrą, tačiau nieko negalėjau su savimi padaryti. Ir kai vyras išvyko į eilinę komandiruotę, o dukra išvažiavo į darbą, mes susitikome virtuvėje, išgėrėme ryto kavą, paplepėjome ir pokalbio metu, pati nesupratau kaip, viskas prasidėjo nuo bučinio, kuris peraugo į mano nėštumą.

Jam tuo metu buvo 33 metai, man 50. Tuo metu mane taip veikė hormonai, kad aš be abejonių nusprendžiau pasilikti vaiką. Ir mano vyras buvo 100 procentų įsitikinęs, kad tai jo vaikas. Dukra absoliučiai nieko neįtarė. Kelis kartus man skundėsi, kad Povilas kažkaip atšalo, mažai dėmesio rodo…

Kai pagimdžiau, dukra su žentu padėjo su vaiku, kadangi vyras nuolat išvykęs. Tačiau su laiku dukra ėmė labai pavydėti, kad Povilas leidžia laiką su vaiku, nes pati jau kelis metus negalėjo pastoti. Todėl pas juos dėl to prasidėjo pastovūs skandalai.

Ir kartą ryte prie kavos puodelio žentas man pasakė, kad taip tęstis nebegali ir jie nusprendė gyventi atskirai, kadangi tokioje situacijoje jam labai sunku. Kad jis myli ir mane, ir savo žmoną, ir kad mūsų santykiai niekur nenuves, ir kad visiems mums bus geriau gyventi atskirai. Kad vaiko jis neatsisako ir visada padės finansiškai.

Mes abu supratome, kad mūsų santykiai nuėjo labai toli ir toliau taip tęstis nebegali. Tačiau tuo momentu visa tai priimti buvo labai sunku.
Dabar mes dažnai susitinkame šeimos rate. Mano vyras pakeitė darbą ir dabar daug laiko praleidžia namie su mažyle, jis ją be galo myli. O mano širdis plyšta dėl to, kaip aš pasielgiau, apgavau ir išdaviau jį ir savo vyresniąją dukrą.

Mažylė auga ir mane pastoviai persekioja mintys pasakyti tiesą. Tačiau suprasdama pasekmes, kol kas tyliu. Tačiau jaučiu, kad ilgai negalėsiu.
Tai labai sudėtinga istorija. Ir man baisu patikėti, kad visa tai vyksta su manimi.