Nesuprantu, kaip moterys gali kęsti savo vyrus 20-30-40 metų? Mes kartu pragyvenome 12 metų ir aš bėgu nuo jo neatsigręždama!
Galiu sutikti, kad aš kažkokia ne tokia moteris. Noriu stabilumo, teisingumo sau ir pagarbos, o gaunu tik priekaištus ir nepasitenkinimą. Tegu eina velniop!
Aš tekėjau iš meilės.
Mums buvo po 23 metus, kai nusprendėme sukurti šeimą. Mano mama suprato, kad aš darau klaidą, sutikdama tekėti už vėjavaikio vaikino. Ji net bandė mane atkalbėti, bandė atverti man akis.
Tačiau aš buvau pakankamai savimi pasitikinti mergina, kuri viską žino ir supranta šiame gyvenime geriau už motiną.
Galiausiai mūsų gyvenimas su Justu susiklostė būtent taip, kaip man pranašavo mama. Aš tuo pat metu sutuoktiniui buvau ir motina, ir meiluže, ir ekonome.
O kai išėjau į darbą, tai dar ir išlaikiau mūsų šeimą. Ne, Justinas irgi dirba ir netgi gauna algą. Tik štai kam ją išleidžia, nesuprantama. Į bendrą katilą atneša grašius.
Po vestuvių aš iškart pastojau ir beveik iki pat gimdymo dirbau sekretore mokykloje. O vyras „aktyviai ieškojo darbo“. Mes sėdėjome jo tėvams ant sprando kelis metus. Mano mama ir tėtis periodiškai duodavo pinigų, kad mes galėtume sudurti galus.
Tik vyras dėl nieko nepergyveno, galvodamas, kad maistas mūsų šaldytuve atsiranda mostelėjus burtų lazdele.
Aš mylėjau jį ir kentėjau. Tikinau save, kad visa tai laikina. Dar meteliai kiti ir Justas suaugs, greitai viską supras.
Darbą jis rado ir tai jį tenkina. Tik štai man jis nepatinka. Mes beveik nesimatome su juo, neleidžiame laiko kartu. Užtai tvarkyti paskui jį, skalbti ir gaminti aš turiu pastoviai.
Po 8 metų tokios santuokos aš išsikvėpiau. Sąžiningai prisipažinsiu, laikiausi iki paskutinio nervo. Mane palaužė visa ta rutina, kurioje faktiškai buvau ir žmona, ir vyru, ir visi namai laikėsi ant manęs.
Iš vyro negaudavau NIEKO. Nei dėmesio, nei palaikymo, nei meilės, nei švelnumo, nei pagalbos auginant dukrą, nei pagalbos buityje, nei materialinio stabilumo…
Ir kažkuriuo momentu galvoje įvyko savo gyvenimo permąstymas. Supratau, kad gyventi dėl vaiko su žmogumi, kurio nebemyliu ir nebegerbiu – neteisinga.
Aš mokau dukrą kentėti ir spjauti į savo laimę. Taip negalima! Draugės nepalaiko mano sprendimo mesti vyrą.
Jos išvis mano, kad mūsų šeima pavyzdinė. Jis negeria, nerūko, grįžta namo laiku ir net neprapuola abejotinose komandiruotėse savaitėms.
Taip, tai tiesa. Bet argi galima laikyti vyrą, kuris ištikimas žmonai ir neturi žalingų įpročių, kažkokiu didvyriu? Man atrodo, to jau per daug!
Man sunku susitaikyti, kad vyrui aš esu skalbėjos ir auklės vaidmenyje. Noriu būti mylima moterimi, grįžti namo ir paprasčiausiai pailsėti po sunkios darbo dienos.
Nenoriu daugiau būti darbiniu arkliu, kuris aria už visą šeimą. Galbūt kitas moteris tenkina tokia buitis, o aš ne taip įsivaizduoju moterišką laimę!
Daiktus susirinkau, skyryboms paduosiu kitą mėnesį. Dar reikės išspręsti nuosavybės klausimus ir galima vykti į laisvąjį plaukiojimą.
