Netekusi vyro moteris internete publikavo skelbimą: „Ieškau vienišos, pageidautina pagyvenusios moters bendram gyvenimui“

Klementinos vyro nebeliko, kai jai buvo 68 metai. Visus metus moteris beveik neišėjo iš namų. Ji mylėjo savo vyrą. Jų meilė su laiku tik stiprėjo. Klementinos gyvenimas prarado prasmę.

Tačiau teko gyventi toliau. Ir dabar ji gyveno už du. Vienintelė jos dukra su šeima gyveno kitoje šalyje. Su žentu ji matėsi 4 kartus, su anūkais mažiau, vos 3 kartus.

Dukra su žentu nenoriai kvietė mamą pas save į svečius, tačiau gyvenimas svetimoje šalyje, kur kalba ne tavo kalba, kur kitos vertybės, visai kitas pasaulis, kiti žmonės ir papročiai, moteriai atrodė blogiau už vienatvę.

– Tau reikia tekėti,- patarinėjo draugės,- vienai gyventi nelengva, o ir pensija tavo nekokia.

Draugės pažindino Klementiną su vienišais vyriškiais, kurie kėlė moteriai tik nusivylimą. Tačiau ji nepriprato prie vienišo gyvenimo. Nesigavo po šitiekos metų. Ir štai ji paprašė draugės dukters pagalbos, kad parašytų skelbimą internete.

„Ieškau vienišos, pageidautina pagyvenusios moters bendram gyvenimui. Aš linksma, rami, lengvo būdo močiutė“,- buvo parašyta skelbime. Sekančią dieną jai paskambino:

– Skambinu pagal skelbimą. Jūsų pasiūlymas dar galioja?

Zitos ir Kristinos istorijos buvo panašios į Klementinos istoriją. Trys bobutės greit rado bendrą kalbą. Atsirado bendrų interesų, mylimų serialų ir vietų. Jos gyveno Klementinos name. Pensijas rinko į vieną kasą.

Kartą per savaitę vaikščiojo į kiną ar teatrą, vaikštinėjo su lazdomis, kartais lankydavo įvairius renginius ir parodas mieste. Štai taip praėjo jau 7 metai.

Zita ir Kristina nuomoja savo butus. Už gautus pinigus ir bendras santaupas nusipirko užmiesčio namelį ir mašiną. Jas suvienijo bendras skausmas. Jas suvienijo vienatvė.