Niekas iš mano vaikų nepanoro manimi rūpintis, kai patekau į ligoninę. Laimei, pasaulyje dar liko gerų žmonių

Kai susilaukiau dviejų vaikų, maniau, kad jie bent pasirūpins manimi senatvėje.

Juk visą savo gyvenimą pašvenčiau dukters ir sūnaus auklėjimui. Klydau, kadangi dabar, kai susirgau ir man reikia priežiūros, kadangi negaliu apsitarnauti, nė vienas nenorėjo pasiimti manęs pas save ir rūpintis.

Ir tai labai sunku – žinoti, kad tu nereikalinga savo vaikams… Auginau aš juos viena. Vyro nebeliko, kai į pasaulį atėjo mūsų sūnus, tuo metu mes jau auginome dukrą.

Aš dirbau dvejuose darbuose, kad jie turėtų viską. Kiekvienam jų suteikiau išsilavinimą. Ir ne kažkokį ten, o aukštąjį. Dukra gavo dizainerės diplomą, o sūnus – inžinieriaus.

Jie abu įsidarbino geruose darbuose. Kol buvau sveika, visada padėdavau su vaikais. Turiu du anūkus – Mindaugas – dukros sūnus ir Andriukas – sūnaus vaikas. Vedžiojau berniukus po būrelius, pasiimdavau iš mokyklos.

Jie dažnai likdavo pas mane. Tačiau kartą pasijutau blogai tiesiog gatvėje. Mane paguldė į ligoninę. Ir čia vaikai parodė savo tikrąjį požiūrį į mane. Dukra aplankė vos vieną kartą per visą laiką, o sūnus sugebėjo tik paskambinti.

Mane išrašė po savaitės ir pasakė nepervargti, tačiau vaikai atvežė man anūkus. O su jais žinote kaip būna: tai pažaisti, tai valgyti paruošti, tai nuvesti į vaikų aikštelę. Po 2 mėnesių man pablogėjo.

Paprašiau sūnaus nuvežti mane atlikti tyrimų, tačiau jis buvo amžinai užimtas ir aš išsikviečiau taksi. Pasakysiu jums: pensininkei tai nemažos išlaidos. Laikas ėjo ir vieną dieną tiesiog nebegalėjau pakilti iš lovos.

Paskambinau dukrai, tačiau ji buvo darbe ir patarė man išsikviesti greitąją pagalbą. Mane išvežė į ligoninę. Nuo tada pati vaikščioti negaliu. Gydytoja prieš išrašydama paaiškino mano vaikams, kad manęs negalima palikti vienos ir man reikia priežiūros. Namie dukra su sūnumi ilgai ginčijosi, kas turi priimti mane gyventi pas save.

Dukra pateikė argumentus, kad jos butas nedidelis ir man nėra laisvo kambario. Sūnus jai nenusileido ir atsakė, kad jo būstas nors ir didelis, jo žmona laukiasi ir vargu ar sutiks su anytos atsikraustymu.

Man pasidarė taip skaudu, kad pragyvenau visą gyvenimą ir nenusipelniau užuojautos iš savo vaikų. Pertraukiau juos ir pasakiau, kad eitų jie abu! Nenoriu nieko matyti! Puikiai susitvarkysiu viena ir nesiruošiu būti jiems našta.

Ir jie išėjo. O aš gulėjau ir verkiau į pagalvę. Kaip to nepastebėjau? Kaip iš mylimų vaikų jie virto egoistais? Negi aš juos taip auklėjau? Visą naktį negalėjau užmigti. O kai atėjo rytas, buvau labai prislėgtos nuotaikos.

Išgirdau, kaip atsidarė durys ir išsigandau. Pasirodė, kad vaikai vakar išėjo ir butas visą naktį buvo neužrakintas. O atsikelti aš negaliu. Tai atėjo kaimynė iš pirmo aukšto, gera jauna moteris, viena augina dukrą.

Ji panoro mane aplankyti. O man buvo taip apmaudu, kad aš viską jai papasakojau. Ji pasiūlė savo pagalbą, bet jei aš nereikalinga saviems vaikams, tai kaip galiu priimti pagalbą iš pašalinio žmogaus?

Tačiau kaimynė buvo užsispyrusi. Ji atnešė man maisto ir paruošė arbatos. Nuo tada ši moteris manimi rūpinasi, o aš jai atiduodu pusę savo pensijos. Iš jos ji perka produktus ir ruošia maistą.

Likę pinigai eina komunalinėms paslaugoms ir kitoms buities prekėms. Dabar mano gyvenimas pilnai priklausomas nuo svetimo žmogaus, o tikriems vaikams visišai vienodai, kaip aš ten laikausi.

Kartais skambina ir lengviau atsiduso, sužinoję, kad yra kas manimi rūpinasi. Niekada nemaniau, kad gyvenimo pabaigoje būsiu taip išduota, o dar sūnaus ir dukros. Užauginau nedėkingus vaikus.