Noriu atiduoti sūnų buvusiam vyrui. Vaikas tapo nevaldomas, ir aš nebesusitvarkau
Mano sūnui yra 12 metų. Ir žinote ką, jei kas nors prieš dešimt metų būtų man sakęs, kad svarstysiu atiduoti savo vaiką jo tėvui, niekada nebūčiau tuo patikėjusi. Bet dabar… man atrodo, kad tiesiog skęstu.
Sūnus arba ginčijasi su manimi dėl kiekvieno dalyko, arba mušasi mokykloje, arba atsineša namo kažkieno kitą turtą, o paskui paaiškėja, kad tai visai ne „pasiskolinimas pažaisti“, o vagystė.
Nuolatiniai skambučiai iš socialinio pedagogo ir klasės vadovo neprideda optimizmo.
Su vyru esame išsiskyrę. Mano mama beveik nepadeda. Tik priekaištauja ir dalina “neįkainojamus” patarimus. Gyvename netoli vienas kito, ir ji kartais užsuka per vakarus.
Taigi, berniukas visiškai priklauso nuo manęs. Pykstu, verkiu, grasinėju, bandžiau net atimti kišenpinigius. Bet niekas nepadeda. Saša žiūri į mane iššaukiančiomis akimis ir šypsosi, tarsi žinotų, kad visa tai nėra rimta.
Neseniai vėl turėjome skandalą. Radau sūnaus kuprinėje svetimą išmanųjį telefoną. Beje, akivaizdu, kad ne pigų.
– Aleksandrai, iš kur tai? – paklausiau, griežtai žiūrėdama į berniuką.
– Radau, – atsakė jis, net nemirksėdamas.
– Kur radau?
– Ant stalo.
– Ant kokio stalo! Atsakyk normaliai, blogiuk! – išnirau aš. – Tu bent supranti, kad tai kito daiktas?! Tu pavogei!
– Aš ne pavogiau! Aš tik pasiėmiau.
– Ką su juo ketinai daryti?
– Nieko, – gūžtelėjo pečiais sūnus. – Tik norėjau pažiūrėti.
Aš tuo metu buvau pasiruošusi sprogti.
– Tu žinai, kad taip negalima? Tai kito daiktas! Tu rytoj eisi į mokyklą ir grąžinsi jį.
Sūnus pažiūrėjo į mane su tokiu iššūkiu, kad man drebėjo rankos.
– Neisiu.
– Kaip tai neisi?! Negali čia man savų taisyklių diktuoti! – šaukiau aš.
– Neisiu ir taškas.
Aš neištvėriau ir pradėjau verkti. O sūnus tiesiog nuėjo į savo kambarį, tarsi nieko nebūtų įvykę.
Kitą dieną paskambinau jo tėvui.
– Skambinu dėl Aleksandro. Nebesuvaldau. Jis tapo svetimas, drąsūs, vagia. Gal tu turėtum pasiimti jį pas save kurį laiką? Vyriškas auklėjimas jam padės. Baisu, kad prarasta jį dabar ir jis išaugs blogas žmogus.
Konstantinas nutilo. Paskui atsiduso.
– Tu žinai, kad man dabar nepatogu. Dirbu vėlai, neturiu laiko su juo užsiimti auklėjimu.
– Ir man, tu manai, turiu?! – neištvėriau aš. – Esu vieniša. Mama tik priekaištauja, kad pati kalta už vaiką prarasti. Tu neturi laiko. Bent kartą padėtum!
– Bet tu esi motina… – tęsė buvęs.
– O tu tėvas! – pertraukiau aš. – Toks pats tėvas kaip ir aš!
Buvęs vyras neturėjo ką protingo atsakyti. Tik pažadėjo pagalvoti.
O mama… pokalbis su ja buvo dar blogesnis. Ji atėjo pas mane vakare, tarsi pajutusi, kad ruošiuosi kažką.
– Katya, tu visai išprotėjai?! – šaukė ji, kai sakiau, kad noriu atiduoti Sašą jo tėvui. – Kaip gali taip galvoti?
– Mama, aš nesuvaldau. Esu viena, neturiu jėgų.
– Nesuvaldai?! Tu pagimdė, todėl auklėk. Kur matyta, kad motina atsisako vaiko?
– Mama, ar tu kada nors padėjai? Tik kritikuoji!
– Dirbau! O tu sėdėjai motinystės atostogose. Galėjai normaliai užauginti vaiką.
– Tu visada tik plepėjai! – supykau aš. – O aš vieną viską nešu ant savęs. Nei vyro, nei motinos, nei draugų! Visą laiką viena!
Sėdėjau virtuvėje ir galvojau: gal iš tiesų esu bloga motina? Gal tai mano kaltė, kad sūnus tapo toks?
Bet kita vertus… aš tik žmogus. Pavargau būti ir mama, ir tėvas. Pavargau viską paeiti ant savo pečių. Taip, esu motina, bet buvęs vyras irgi tėvas? Kodėl aš turiu atsisakyti dviejų?
Nuo to laiko sūnus daugiausiai laiko praleidžia savo kambaryje ir nekalba su manimi. O aš žiūriu į telefoną ir laukiu, kada paskambins jo tėvas. Nusprendžiau paskambinti pati, jei buvęs vyras artimiausiu metu neapsireikš. Gal jis sutiks? Ar man vis tik reikia kaip nors susitvarkyti pačiai?
