Mama kaulija pinigų griūvančio namo remontui, nors aš siūliau persikelti į butą
Mama užsispyrusi reikalauja manęs pinigų to griūvančio namo remontui.
Tas namas pradėjo griūti, kai aš dar po stalu stačia vaikščiojau ir dabar irimo tempai tik greitėja, kadangi iki šiol namu niekas neužsiėmė.
Namas kažkada priklausė mamos tėvams
.
Mano mama savęs santuokos saitais nesaistė, kadangi jos charakteris aršus lyg vilko. Susiriejo su mano tėvu, prikalbėjo jam visko, išvarė pro duris, o paskui visą gyvenimą ant jo pyko.
Namas stovėjo be reikiamos priežiūros. Močiutė, kaip ir mama, pinigų nelabai turėjo, todėl kapitaliniu remontu niekas neužsiėmė.
Lopė skyles stoge, taisė tvorą, nudažė verandą, o visa kita liko nekeista. Kai aš paaugau ir mama pradėjo šį tą uždirbti, tai lyg ir norėjo užsiimti remontu, bet močiutė neleido.
– Ir taip stovi, ir dar 100 metų prastovės! Nėra ko čia purvyną daryti,- pareiškė močiutė. – Štai manęs nebeliks – daryk ką nori, o kol kas neliesk!
Mama paburbėjo, tačiau neprieštaravo. Močiutė galėjo išmesti mus per slenkstį lauk, namas juk jai vienai priklausė. Ir namas toliau seno.
Kai močiutės nebeliko, neturėjome pinigų remontui. Aš studijavau universitete, mama neteko darbo. Vos galus sudurdavome, koks remontas.
Paskui aš atsistojau ant kojų. Mokslai baigti, yra stabilus darbas, atnešantis neblogas pajamas. Nusipirkau butą su paskola, kai mama pareiškė, kad nereikia jai jokio remonto.
Dabar ištekėjau, su vyru gyvename pas jį, kadangi mano butas vieno kambario, o vyro trijų, kas žymiai perspektyviau gyvenimui ir sudėtingiau išnuomoti.
Mano butas nuomojamas. Ir tie pinigai eina ne į šeimos biudžetą, o mano mamai, kuri staiga pribrendo remontui. Tačiau ji per vėlai atsipeikėjo.
Tą namą, gerai paskaičiavus, reikia griauti ir statyti naują, kadangi jis jau nusėdęs, ėmė krypti, stogą reikia keisti. Et, ten viską reikia keisti, visą namą.
Tačiau mama su avino užsispyrimu remontuoja tai duris, kurios suklypo dėl to, kad namas sėda, tai stogą, kuris ne tik varva, bet ir griūna, tai nuo verandos, tai dar nuo kitur.
Jai jau patys darbininkai pasakė, kad visos šios manipuliacijos – lyg numirėlio gaivinimas, nėra prasmės, tik pinigų švaistymas. Tačiau mama laikosi savo.
Tame name gyventi jau pavojinga, nežinia, kada jis įgrius vidun lyg kortų namelis. Jį juk statė ne amžiams, išvis stebėtina, kad jis tiek išstovėjo.
Siūliau mamai neužsiimti kvailystėmis, nustoti švaistyti pinigus ir persikelti į mano butą. Ten viskas yra, niekas negriūva ir negresia nuvirsti, tačiau mama nenori nė girdėti.
„Tai mano namas, aš jame užaugau, ir tu, tiesą sakant. Jam tiesiog reikia remonto“. Jau užkniso klausytis visų šių nesąmonių, tikrai sakau.
Vyras pataria tiesiog nebeduoti mamai pinigų. Tegu kvailioja už savus. Tačiau palikti galioti pasiūlymą persikelti į mano butą.
Nenorėčiau veikti taip griežtai, tačiau kuo toliau, tuo labiau linkstu link šio varianto. Užtenka finansuoti mamos kvailumą.
Galbūt kada nors mes praturtėsime ir pilnai atstatysime mamos namą, tačiau aiškiai ne artimiausiu metu. Mes paprasčiausiai neturime tokių pinigų, o išlaidos ten turi būti nejuokingos.
Štai kai sekantį kartą mama paprašys pinigų, gaus atsakymą ir eilinį pasiūlymą persikelti, po ko aš nusiimsiu visą atsakomybę už tolesnį jos likimą.
Nori gyventi griuvenoje – tegu gyvena, aš negaliu jai to uždrausti. O jei nugalės sveikas protas, tai mielai kviečiu į savo butą. Tikiuosi, protas nugalės. Nors labai tuo abejoju.
