Nusprendęs skirtis su žmona, laikinai išvykau uždarbiauti. Tačiau kitoje šalyje mano planai staiga pasikeitė
Pragyvenęs su žmona 13 metų, nusprendžiau skirtis. Mes susituokėme labai jauni: man buvo 25, Marijai – 20. Santuokoje gimė du vaikai. Kol vaikai buvo maži, mus vienijo jų priežiūra. Tačiau vaikai paaugo ir sulig kiekviena diena mes su žmona vis labiau ir labiau tolome vienas nuo kito.
Maniau, kad mūsų santykiai išsisėmė. Tarp mūsų visą laiką buvo tik nesusipratimai. Pastaruoju metu mes nė negalėjome normaliai pasikalbėti. Kartais man atrodė, kad ši santuoka buvo klaida.
Kad Marija kaip žmona man netinka. Kad mes neturime nieko bendro. Jos elgesys mane erzino. Man nustojo patikti absoliučiai viskas, ką ji darė. Kartą nusprendžiau, kad mums reikia skirtis.
Tačiau nusprendžiau atidėti skyrybas. Draugas pasiūlė pusmetį palaukti ir važiuoti dirbti į kitą šalį. Viską gerai apgalvojau ir nusprendžiau važiuoti bei pagalvoti apie mūsų ateitį. O po to dėti tašką – išsiskirti. Žmona nieko nežinojo. „Siurprizą“ turėjau paskelbti grįžęs.
Pusmetį gyvenau ir dirbau svetimoje šalyje. Susidūriau su naujais žmonėmis, jų tradicijomis, mentalitetu. Pasinėriau į neįprastą aplinką. Siurbiau įspūdžius ir kaupiau naują patirtį. Ten akis į akį susidūriau su vienatve, pačiu savimi, savo baimėmis, nerimu, viltimis ir svajonėmis.
Laimei, mano darbas gerai mane išblaškydavo. Vėlyvą vakarą, užsiėmęs darbu, mąsčiau apie gyvenimą. Pirmąkart buvau vienas taip ilgai. Iš pradžių tėvų šeima. Paskui mokykla ir klasiokai. Paskui draugų kompanija ir pirmoji mergina. Bendrakursiai ir nauja mergina. Paskui žmona, vaikai.
Visą gyvenimą šalia manęs kažkas buvo. Buvau neatsiejamas nuo kitų žmonių, todėl pažinau save. Vienatvė dovanojo man galimybę susipažinti su savimi. Ir man buvo nekomfortiška ir neįprasta vienam. Tada nusprendžiau susipažinti su mergina.
Teisinau save taip: mano santuokos likimas vis tiek jau nuspręstas. Tai kodėl nesusiradus kitos moters? Susipažinau, prasidėjo lengvi santykiai. Kristina buvo labai graži, protinga, ji iškart patraukė mano dėmesį.
Tačiau neilgam. Naujojoje pasijoje mane iš pradžių lengvai, o paskui vis stipriau ėmė erzinti visa tai, kas erzino mane žmonoje. Scenarijai ėmė kartotis vienas prie vieno, kaip su sutuoktine. Buvo tos pačios priežastys nesusipratimams. Netrukus nauji santykiai išvis užsibaigė. Jų tęsti aš nenorėjau. Ir susiruošiau namo. Juo labiau, kad jau persigalvojau skirtis su žmona.
Išsiaiškinau savyje, daug ką permąsčiau, atvėsau, patyriau sukrėtimą ir supratau svarbiausia. Jei skirtinguose žmonėse mane erzina tas pats, o nesusipratimai iškyla tuo pačiu pagrindu, galbūt esmė ne kituose žmonėse, o manyje pačiame.
Pažvelgiau į savo žmoną kitomis akimis. Ji ėmė rodytis man lengva, besidžiaugianti gyvenimu, paprasta, gera ir atvira. Kas galėtų pagalvoti, kad prieš 6 mėnesius aš buvau įsitikinęs priešingai…
Ilgalaikė vienatvė padėjo man išsiaiškinti su savimi. Man pasidarė lengviau suprasti kitus ir neprojektuoti į juos savo problemų, nusivylimų ir lūkesčių.
Marija vėl tapo man vienintele ir nepakartojama. Gaila tik, kad man teko nueiti šį nelengvą kelią, kad tai suprasčiau.
