O paskui tau nebus gėda, kad tavo sūnaus motina tokia pagyvenusi?

Daiva ištekėjo už vyriškio, kuris buvo vyresnis už ją keliais metais. Gyveno jie gerai, šeimoje visada visko pakako. Vyras niekada neskriaudė Daivos.

Sutuoktiniai turėjo daug draugų, jų namuose nuolat lankydavosi svečiai. Tik štai vieno trūko laimei, turbūt paties svarbiausio – vaiko.

Pas kokius tik gydytojus nesikreipė Daiva, viskas veltui. Jau ir viltį prarado, o paskui, būdama 45-erių, pasijuto blogai. Manė, kad amžiaus pokyčiai, tačiau gavo atsakymą – testas rodė dvi juosteles. Ji buvo nėščia. Pranešė tokį įvykį vyrui. Sutuoktinis vos ne ant rankų Daivą pakėlė:

– Kokia laimė, Daivute, tu dėl nieko nepergyvenk. Gimdyk. Ir neabejok, man pakaks jėgų pastatyti vaiką ant kojų.

Jis taip seniai svajojo apie sūnų, žinojo, kaip žmona nori vaiko. Ir štai atsirado šansas, kai jie jau beveik prarado viltį.

O paskui jie papasakojo giminaičiams ir draugams. Tačiau vietoj palaikymo buvo pasmerkti.

– Ir kam gi tu susiruošei gimdyti? Tu žinai, kas yra maži vaikai, kaip pirmuosius tris metus reikia bėgioti paskui vaiką. Kaip naktį keltis prie lovelės, kaip dygsta pirmieji dantukai, o diegliai? – klausinėjo visi vienas per kitą.

– O paskui tau nebus gėda, kad tavo sūnaus motina tokia pagyvenusi? O jei jis ims tavęs šalintis, juk visi vaikai mėgsta, kai mama jauna, o ne į močiutę panaši.

Džiaugėsi tik Nerijaus tėvai ir artima draugė. Daiva iškart nuliūdo. Nesitikėjo to iš artimų draugų. Ir tik sutuoktinis laikėsi savo:

– Gimdyk, Daiva. Aš visada būsiu šalia. Nieko nebijok, o jei tau bus sunku, pasamdysime auklę. Kartu mes viską sugebėsime.

Ir Daiva apsisprendė. Draugės ėmė jos šalintis. Viena net neįsileido į svečius. Motyvavo savo atsisakymą tuo, kad jos sūnus paauglys, o čia 45-erių draugė nusprendė su pilvu vaikščioti.

Tai juokinga ir nepriimtina. Ne veltui sakoma, kad draugystė tikrinama ne tik „saulėtu oru“, tačiau ir sunkumuose bei problemose.

O paskui pasijuto blogai. Ją išsiuntė į ligoninę nėštumo palaikymui. Ten ji ir praleido 30 savaičių. Lankė tik vyras ir draugė.

– Tu laikykis, jei Dievas siuntė vaiką, duos jėgų jį ir užauginti.

Atėjo laikas gimdyti. Prie Daivos priėjo akušerė, paklausė amžiaus. Ir, sužinojusi, kad moteriai 45 metai, pasakė: „Sena gimdyvė“. Vyras dalyvavo šiame pokalbyje. Jis iškart pastebėjo, kaip Daiva suglumo, paskui nusprendė įsikišti. Pasivedė akušerę į šalį ir ilgai su ja apie kažką kalbėjosi.

Kai ji grįžo, tai kreipėsi į Daivą su žodžiais:

– Jūs nepykite už mano žodžius, tai tiesiog toks medicininis terminas. O štai pas mus neseniai moteris pirmąkart gimdė, tai jai 55 metai.

Ir nieko, susitvarkė geriau, nei 20-metės rėksnės. Ir jums pavyks, o jei kas, ir mes padėsime. Juk tai mūsų darbas,- ir akušerė nusišypsojo Daivai.

Ir Daivai pavyko. Ji pagimdė sveiką mažylį, 3200 g svorio. Vyras buvo laimingas. Kaip gerai, kad jie ryžosi, kaip gerai, kad nepaklausė abejojančių draugių, o savarankiškai priėmė sprendimą. Kai vyras ir žmona kaip vienas, galima išspręsti bet kokias problemas.

O paskui buvo pirmi žingsneliai, pirmi žodžiai ir pirma klasė. Ir visa tai Daiva su Nerijumi pergyveno kartu. Sūnus labai mylėjo ir tėvą, ir motiną.

Jis užaugo ir tapo tikru vyru. 23-ejų nusprendė vesti. Pamanė, kad sutiko savo svajonių merginą, su kuria pasiruošęs susieti visą savo gyvenimą. Tėvai nebuvo prieš. Jie žinojo, kad jų Viktoras moka prisiimti atsakomybę.

Buvo Daivos gimtadienis, 67 metai. Ji padengė šventinį stalą. Kartu su vyru laukė sūnaus ir marčios. Marti laukėsi jau 9-ą mėnesį, o paskui suskambo telefonas. Sūnus pranešė, kad Daiva tapo močiute.

– Mama, aš tave sveikinu. Tu tapai močiute. Šiandien Rasuolė pagimdė dvynes. Dabar pabūsiu su žmona ir vėliau atvažiuosiu atšvęsti mūsų trigubos šventės. Tavo gimtadienio ir mūsų mergaičių gimimo dienos, – džiugiai pasakė sūnus.

Daiva verkė. Bet tai buvo laimės ašaros. Vyras įteikė jai dovaną – auksinę grandinėlę su pakabuku. „Tai mano mylimai žmonai“,- pasakė jis. O Daiva niekaip negalėjo sustoti.

Ji buvo laiminga, kad tada nepabūgo, kad sukaupė ryžtą ir gimdė, nepaisydama savo amžiaus. Ji buvo laiminga, jos vyras toks patikimas ir rūpestingas, kuris palaikė ją motiniškoje laimėje. Daiva buvo laiminga, kad turi suaugusį sūnų, kuris irgi tapo tėvu.

– Ačiū, brangusis, kad tave turiu, kad tu visada su manimi,- pasakė ji vyrui pro ašaras.

Štai kaip būna, kai žmogui pakanka ryžto įgyvendinti savo svajones.

O kaip jūs manote, ar teisingai pasielgė pagrindinė herojė, panorusi gimdyti 45-erių?

Kodėl pažįstami atkalbinėjo Daivą, kad ji netaptų mama, nors ji taip svajojo apie tai?