Padėjau senutei, o ji pravirko dėl tokio poelgio

Mano dukra lanko piešimo pamokas du kartus per savaitę. Kadangi mokykla randasi toli nuo namų, aš ją lydžiu. Kol ji mokosi, aš jos laukiu kavinėje priešais prie puodelio aromatingo karšto šokolado, kartais pasilepindama ir kokiu nors desertu. O kad nenuobodžiaučiau,skaitau įdomią knygą arba sėdžiu internete.

Ir štai eilinį kartą sėdint kavinėje prie manęs priėjo mažutė, liesutė, susikūprinusi senelė su dideliais krepšiais ir nedrąsiu balsu paprašė ką nors iš jos nupirkti. Jos drabužiai buvo kuklūs, bet švarūs. Jos krepšiuose buvo daug smulkių blizgančių pakabučių, tušinukų ir kažkodėl citrinų.

Iš netikėtumo aš iš pradžių atsisakiau.

Močiutė pasirodė neįkyri. Ji tiesiog tylutėliai prisėdo prie tuščio stalelio. Jai net nepatogu buvo pakelti akis į aplinkinius. Aš pykau ant savęs dėl to, kad nieko iš jos nenupirkau. Todėl paėmiau iš piniginės paskutinius 10 eurų ir atidaviau senelei.

Jos rankose aš pastebėjau pigų karamelinį saldainį. Ir močiutė paprašė jį perlaužti, kadangi jai nepavyko. Tie gabaliukai, į kuriuos man pavyko jį susmulkinti, vis tiek pasirodė dideli ir senutė paprašė manęs pabandyti dar kartą, dantimis.

Aš radau kitą išeitį. Paprašiau barmeno padėti man ir susmulkinti saldainį peiliu, kad močiutė galėtų jį suvalgyti. Po to aš atidaviau saldainį močiutei, o ji negalėjo sulaikyti ašarų ir kaip dėkingumo ženklą paprašė paimti iš jos citriną.

Aš paėmiau vaisių ir greitai grįžau prie stalo, kad neapsiverkčiau.

Pasirodo, šią situaciją stebėjo kavinės lankytojai. Kažkas nupirko močiutei pavalgyti, o kažkas davė pinigų.
Visą kelią namo man maudė širdį. Aš jaučiausi kaip nesava dėl to, kad mes negalime padaryti daugiau tokiems žmonėms.

You cannot copy content of this page