Palikta dukra parašė jautrų laišką savo tėvui…
Šio laiško tu niekada neperskaitysi. Todėl kad aš niekada tau jo neišsiųsiu…
Kažkodėl priimta manyti, kad berniukai tėvo išėjimą iš šeimos pergyvena skaudžiau. O mergaitės… jos turi mamas. Aš turbūt „neteisinga“ mergaitė.
Man skaudu apie tai galvoti iki šiol, nors aš jau seniai suaugusi. Tu palikai mus su mama, kai man buvo penkeri. Ši santuoka ir skyrybos buvo ne pirmos ir, kaip parodė ateitis, ne paskutinės tavo gyvenime. Mama sugebėjo tave suprasti ir atleisti, o aš pykau ir verkiau.
Dėl to, kad kitas mergaites iš darželio pasiima tėčiai, užsikelia jas ant savo stiprių pečių, vaikštinėja su jomis parke. Bet juk štai koks keistas dalykas.
Tu niekada ir nebuvai pavyzdinis tėvas. Man beveik neliko jokių vaikystės prisiminimų, susijusių su tavimi. Mes nėjome kartu į cirką. Tu nelakstei su manimi į ligonines, jei aš staiga susirgdavau. Ir jau tuo labiau neleisdavai su manimi vakarų žaisdamas kokį lavinamąjį žaidimą ar mokydamas kažko naujo.
Atvirkščiai, tu dažniausiai būdavai „kažkur“: su draugais, darbe, komandiruotėje. Vienu metu aš net maniau, kad komandiruotė – tai gražaus ir paslaptingo miesto, kuriame yra tavo DARBAS, pavadinimas. Žodžiu, vienos šeimos nariai mes buvome nominaliai.
Todėl kai jūs su mama nusprendėte išsiskirti, mano gyvenimas beveik nepasikeitė.
Tiesiog mūsų virtuvėje daugiau nebebuvo tavo cigarečių kvapo, o vonioje – losjono po skutimosi. Kvapai, anksčiau tokie artimi, dingo kartu su tavimi.
Mama daugiau nebeištekėjo, nors galėjo. Ji norėjo padaryti mane laiminga. Viena… Jei jau dviese jums nepavyko. Kiekvieno mėnesio pabaigoje ateidavo „tėvo diena“ – tu užvažiuodavai pas mus, atveždavai alimentus.
Tu niekada neidavai toliau prieškambario, tylėdamas atiduodavai pinigus ir išeidavai. Vienas tokių trumpų vizitų įvyko rugsėjo pirmosios išvakarėse.
Mama nupirko man naują mokyklinę uniformą. Aš matavausi ją begalybę kartų, tokia nepakartojama sau atrodžiau. Ir man iki kelių virpėjimo norėjosi, kad tu mane pamatytum su ja ir pasakytum kažką panašaus į:
„Oho, kokia gi tu, mano dukra, gražuolė. O kaip išaugai!“ Pasigirdo skambutis, aš kaip kulka nulėkiau rengtis. Bet kai išbėgau į prieškambarį, ten jau nieko nebebuvo.
Turbūt tu skubėjai. Turbūt tavęs laukė kur kas svarbesni reikalai, nei 7-metė mergiotė. Būdama vyresnė, aš, jau nepamenu, kada ir kokiomis aplinkybėmis, sužinojau, kad, pasirodo, tu labai norėjai sūnaus, juk ankstesnėse santuokose pas tave buvo mergaitės.
Bet ir čia aš nepateisinau tavo lūkesčių. Tu net nedalyvavai renkant man vardą. Su maksimalizmu, būdingu jaunystei, aš nusprendžiau, kad, jei būčiau gimusi berniuku, viskas būtų buvę kitaip ir mūsų šeimos istorija būtų susiklosčiusi kitaip.
Nuo to momento mamai atėjo nelengvi laikai. Aš ėmiau elgtis, kaip man atrodė, labai „vyriškai“: kalbėjau grubiai, įžūliai, negrįždavau nakvoti, pabandžiau savo pirmąją cigaretę. Ačiū dievui, mamai pakako kantrybės, o man proto pergyventi „sunkų periodą“ be praradimų.
Po pirmojo kurso įsidarbinau. Dieną mokiausi, o vakarais ir naktimis sėdėdavau prie kompiuterio. Atlikdavau sudėtingus techninius vertimus – už juos gerai mokėjo. Viskas tam, kad išsinuomočiau butą ir pradėčiau savarankišką gyvenimą. Kad jeigu kartais tu paskambintum, o mama atsakytų: „O Daivos nėra. Ji nuomojasi butą, už kurį, tiesą sakant, moka pati.“ Bet tu neskambinai.
Aš baigiau institutą. Iš jaunos vertėjos išėjo nebloga skyriaus vedėja su aukštu atlyginimu ir didelėmis karjeros augimo galimybėmis. Aš augau, pirkau mašiną, butą. Ir visa tai atsigręžiant į tave. „Štai matai, tėti, kokia tavo dukra. Tu gali manimi didžiuotis“.
Nepatikėsi, bet ir vyrą aš išsirinkau, mintimis kreipdamasi į tave – ar tu pritarsi, ar tau patiks mano išrinktasis? Aukštai iškelta kartelė renkantis gyvenimo palydovą padėjo iškart atsijoti nereikalingus.
Kartą man buvo būtina susitikti su tavimi, perduoti dokumentus. Aš ruošiausi susitikimui taip, kaip nesiruošia į pirmą pasimatymą. Jaudinausi, apgalvojau apdarus, makiažą, žodžius, kuriuos pasakysiu. Norėjau, kad pamatytum mane „visu gražumu“ ir netektum žado iš nuostabos. O dar įsivaizdavau, kaip pasakosiu tau apie savo pasisekimus, o tu šypsosiesi ir laikysi mane už rankos.
Tačiau viskas pasirodė daug paprasčiau. Vietoje klausimo: „Kaip sekasi?“, tu burbtelėjai: „Tai viskas?“ ir ėmeisi įdėmiai studijuoti dokumentus.
Užsidariusi mašinoje, aš ilgai verkiau. Iš nuoskaudos, gailesčio sau, negalėjimo ką nors pakeisti mūsų santykiuose… Ir staiga…
Tu atsimeni pasaką apie Mažąjį Kajų, kuriam į akį pateko kreivo veidrodžio šukelė? Štai ir aš daug metų gyvenau su tokia šuke širdyje. O tada pajutau, kad kartu su ašarų srautu veidrodžio šukelė, atnešusi man tiek kančių dėl beprasmių pastangų rasti atsakymą į klausimą „Kodėl?“, išėjo. Ir iškart pasidarė lengviau…
Tu praėjai pro mano gyvenimą. Bet, kaip bebūtų keista, aš turiu už ką tau padėkoti. Stengdamasi nusipelnyti tavo meilę, aš įpratau viską daryti „10 balų“ ir tai puikiai padėjo gyvenime. Taigi, ačiū tau už mano tvirtą ir draugišką šeimą, už šaunuolį vyrą, už gerą darbą ir priteklių.
Ir žinai, tėti, aš tau atleidau. Todėl kad supratau, negalima pernelyg daug reikalauti iš žmogaus, kuris neegzistuoja. Bent jau mano gyvenime…
