Paprašiau marčios prižiūrėti lysves, kol atostogausiu, o ji jų net nelaistė
Mano marti Rasa neseniai mane smarkiai supykdė. Ir ji ne tik nepripažįsta savo klaidų, bet dar ir mane apkaltino, esą, aš visai suįžūlėjau. Taip apmaudu, kad negaliu apsakyti!
Po vyro mirties ant mano pečių liko ūkis – nedidelis sklypas. Apie jokią sodybą nėra nė kalbos – nėra kam statyti. Mano sūnus vis ketina pagražinti sklypą, pastatyti ten namuką, bet kol kas niekaip: užimtas, pastoviai dirba. O ir pinigų tiek nėra. O ir marti kažko nosį rauko.
Neturiu nieko prieš pilnavertę sodybą: man to nereikia, nebent porai savaičių vasarą atvažiuoti į gryną orą. Su šiais planais sutikau greičiau dėl vaikų. Tegu jaunieji atvažiuoja čia ir lieka visai vasarai, tegu statosi namuką, kokio reikia. Aš ir pinigų pridėsiu.
Tik štai po paskutinio marčios išsišokimo aš jau nebesu įsitikinusi, kad ši nedėkingoji verta pastangų, verta sodybos ir išvis gero mano požiūrio.
Aš, būdama 50-ies su trupučiu, dirbu viešojo maitinimo įstaigoje. Ir štai man davė atostogų porai savaičių. Pamąsčiau, kad nusipelniau gerai pailsėti. Sūnus padėjo išsirinkti gerą kelionę – ir gražu, ir gausybė sveikatinimo programų, ir nuostabus ežeras.
Viena tik – mano sodinukai liko sklype. Birželis – geriausias laikas atostogoms: dar nelabai karšta. Tai ir man gerai (nemėgstu karščio), ir daržui. Daugiausia, ko reikėtų – atvažiuoti į sklypą porą kartų per savaitę, palaistyti ten lysves ir jas prižiūrėti.
Aš, žinoma, to paprašiau marčios. Suprantu, kad jai ta idėja su sodyba ir išvis su sodu nepatinka, bet juk nesunku 2 savaites pavažinėti – tai juk vos 4-5 kelionės. Juolab ten jokių darbų: na, palaistei lysves per kokias 30 minučių ir laisva.
Nieko ravėti, kasti nereikia. Aš savo metuose puikiai viską darau sklype, ir Rasa neperlūžtų. O svarbiausia – aš juk visada dalinuosi su jais derliumi. Taigi, ji dėl savo pačios stalo galėjo truputėlį padirbėti lysvėse. Ir išvis aš maniau, kad ji iš dėkingumo pati ir paravės, jei reikės.
Tačiau marti mano idėjai nepritarė. Surūgusiu piktu veidu išklausė mano prašymą, neaiškiai kažką sumurmėjo, bet galiausiai lyg ir sutiko. Aš nusiminiau, tiesą sakant.
Bet juk tai ne koks mano kaprizas. Daržiukas truputį maitina visą mūsų šeimą. Aš ir uogienes verdu, ir agurkėlius jiems visada vežu kibirais, ir bulves.
Žodžiu, atostogauti išvykau ramia širdimi. Sūnus, atrodo, net nežinojo apie mano prašymą Rasai – jis visa galva buvo paniręs į darbą. Ji būtų ten pavažinėjusi autobusu, važiuoti vos 20 min.
O užvakar aš grįžau ir nuvažiavau į sodybą. O sklype manęs laukė liūdnas vaizdas.
Daigai nudžiūvo, pagelto ir vietomis išvis sunyko. Perdžiūvusi žemė. Net piktžolės per tas savaites neišaugo – niekas mano lysvių nelaistė. Aš tiesiog už širdies susigriebiau: na kaipgi taip?
Paskambinau Rasai – nekelia ragelio. Paskambinau sūnui – jis vėl darbe. Apėjau daržą: kai ką dar galima išgelbėti, bet didžiąją dalį teks persodinti – ir tai jeigu spėsiu. Šią vasarą ir rudenį liksime be ženklios dalies įprasto derliaus.
Apmaudu, kad dėl savo tingumo ši įžūli mergiotė neatvažiavo nė karto per 2 savaites. Kaipgi taip? Juk sodas tai bendras ir aš planavau išvis jį atiduoti jiems.
O dabar ką ir bekalbėti apie tai.