Pati dėl visko kalta ar visgi užauginai siaubingus vaikus?

O juk pažįstami ir draugai perspėjo…

Margarita visą savo gyvenimą pašventė vaikams. Ji pamiršo net save, nustojo matytis su draugėmis, nesiilsėjo, pinigų sau beveik neleido. Pažįstami ir draugai ją įspėdavo, kad gyventi dėl vaikų negalima. Tačiau Rita buvo įsitikinusi, kad privalo visą save įdėti į jų auklėjimą. Dabar jai sukako 69 metai ir vaikų šalia nėra, o ji prikaustyta prie lovos.

Margaritos vyras mirė, kai vaikai dar buvo maži. Nelaimingas atsitikimas darbe. Ji rado savyje jėgų dėl vaikų, kad gyventų toliau. Jai teko įsidarbinti antrame darbe ir uždarbiauti namuose. Rita išeidavo iš namų 6 ryto, grįždavo 5 vakaro, greitai surinkdavo visą savo šeimyną, maitindavo ir dirbdavo namie iki vėlyvos nakties.

Taip bėgo metai. Rita sugebėjo pati užauginti vaikus, suteikė jiems išsilavinimą, nupirko po butą. Per visą tą laiką tėvai jai padėjo visai nedaug, sėdėdavo su vaikais, kai šie sirgdavo, kartais paimdavo juos iš darželio, paskui iš mokyklos. Pagrinde viskas gulė ant Ritos pečių, tačiau viduje ji turėjo kažkokios pasiutusios energijos, atsakomybės, kuri neleido jai nusiminti ir netekti jėgų.

Kai atsirado anūkai, Margarita su malonumu ėmė juos pas save, prižiūrėjo, pirko dovanėles ir skanėstus. Ji niekada nė nesusimąstė, kad jos senatvė gali būti vieniša. Na, nebent ji neturėjo laiko tokioms mintims, be to, ji taip nesavanaudiškai padėjo savo vaikams, kad net nemanė, jog tarp jų jau seniai buvo šaltis. Nebuvo jokio dvasinio artumo.

Margaritai dar jaunystėje prasidėjo problemos dėl kojų. Atsiliepė nuolatinis darbas, lakstymas ir nepagarba savo kūnui. Moteris dažnai nesirūpino pilnaverte mityba, poilsiu ir gydymu. Ir štai kartą ji pabudo nuo didžiulio kojų skausmo, ji tiesiog negalėjo atsistoti. Moteris vos ne vos pasikėlė ir surinko sūnaus numerį – atmetė, reiškia, užsiėmęs, paskui dukros – toji išvis nekėlė ragelio. Sukaupusi jėgas ji keturiomis nušliaužė iki buto durų ir ėmė į jas belsti, atrakino spyną, jai buvo baisu.

Laiptų aikštelės kaimynė išgirdo triukšmą, atėjo pas Margaritą, iškvietė greitąją pagalbą. Jei tuomet medikai būtų atvažiavę vėliau, galbūt nebebūtų išgelbėję Ritos. Ritą išvežė į ligoninę ir hospitalizavo. Reikėjo operacijos, kad moteris vėl gyventų pilnaverčiai, tačiau dėl susirgimų ir patologijų ją atšaukė. Margaritai tiesiog atliko ekstrinį gydymą, o paskui išsiuntė namo, skyrę gydymą ir lovos režimą.

Į ligoninę vaikai atvažiavo tik vieną kartą. O paskui, kai motiną jau išsiuntė namo, jie vėl atvyko ir pranešė, kad ji pasieškotų slaugės. Niekas nesiruošė terliotis su Rita. Dukrai mokslas ir darbas, sūnui irgi darbas ir dar šeima. Sena ligota motina visiems tapo tuščia vieta, ji pasidarė niekam nereikalinga.

Todėl Ritai teko ieškoti slaugės. Toji kaimynė, kuri padėjo iškviesti greitąją pagalbą, pati ir pasiūlė savo pagalbą. Ji buvo vieniša motina, kaip ir Margarita. Augino du vaikus, gyveno šalia.

Beveik visa Ritos pensija išeidavo slaugei apmokėti. Gerai, kad per tiek metų turėjo šiokių tokių santaupų ir galėjo apmokėti komunalinius mokesčius, pirkti produktus ir vaistus. Tai taip siaubinga, būti priklausomai nuo svetimo žmogaus. Kaimynė padeda, šypsosi Ritai, palaiko ją. O tikri vaikai…Taip daugiau ir nepasirodė išrašius iš ligoninės.

Dabar Rita viskuo kaltina save. Mažai laiko praleido su vaikais, nesigilino į jų gyvenimą, o paprasčiausiai aprūpino viskuo, kas būtina. Ji juos lepino, tačiau nemokė gerbti žmonių, gerbti vyresnių. Jie ėmė laikyti save visatos centru, Rita pati juos tokiais visada laikė. O štai dabar ji viena ir niekam nereikalinga!