Per Kūčias priėmiau benamę senolę, o po kelių savaičių prie mano namų sustojo prabangus visureigis…

Kūčios. Sniegas krito švelniai, tartum antklodė, nutildydami gatvės garsus. Skubėjau namo su maišeliais, pilnais šventinei vakarienei skirtų produktų. Po kojomis girgždėjo ledas, nosį kando šaltis. Viskas buvo įprasta, jauku… kol jos nepamačiau.

Ant suoliuko prie parduotuvės sėdėjo senyva moteris. Su senu paltu, nutrintu šaliku ir pavargusiu veidu. Žmonės eidavo pro šalį, vieni nusukdavo akis, kiti apsimesdavo jos nematantys. O ji tiesiog sėdėjo, nieko neprašė. Tik žiūrėjo į krentantį sniegą, lyg prisimindama kažką seniai prarasto.

Negalėjau praeiti pro šalį.
— Ar seniai čia sėdite? — paklausiau.
— Nuo ryto. Man tiesiog nėra kur būti, — atsakė ji ramiai, be jokios savigailos.
— Eime pas mane. Šiandien turiu pyragą ir karštos arbatos. Kartu bus šilčiau.

Eidami tylėjome. Jos rankos drebėjo, bet ji laikėsi oriai. 

Namuose pasodinau ją virtuvėje, uždėjau vyro seną šiltą megztinį ir pastačiau prieš ją lėkštę karštos sriubos. Ji nusišypsojo, tarsi būtų pamiršusi, ką reiškia būti tiesiog žmogumi, kuriuo džiaugiamasi.

Ji buvo vardu Marta. Jai buvo 76 metai. Ji pasakojo, kad gyveno viena mažame miestelyje, kol mirė vyras, o paskui ir sūnus. Butą atėmė dėl skolų, ir nuo tada ji klajojusi po stotis ir rūsius.

— Aš neprašau gailesčio, — tarė ji, nuleidusi liūdnas akis į lėkštę. — Tiesiog šiandien per šalta būti vienai.

Ji liko pas mane nakvoti. Tada kitą naktį. O po to — dar vieną. Mes nesitarėm, tiesiog taip atsitiko. Ji padėdavo virtuvėje, lygino skalbinius, pasakojo istorijas. Per trumpą laiką ji tapo man artima. Net pagavau save galvojant, kad jaučiu jos rūpestį, lyg šalia vėl būtų mano močiutė, kurią buvau praradusi daugybę metų atgal.

Praėjo trys savaitės.

Vieną rytą prie namų sustojo juodas visureigis. Iš jo išlipo vyriškis griežtame palte. Jis pasibeldė į duris ir paklausė:
— Ar čia gyvena moteris vardu Marta?
Sustojau vietoje.
— O jūs kas?
— Aš jos anūkas.

Paaiškėjo, kad jis ieškojo jos beveik metus. Nuo tada, kai ji pradingo iš ligoninės, kurioje atsidūrė po priepuolio. Jos nebuvo jokių duomenų bazėse, ji nepaliko jokių dokumentų. Jis apvažiavo dešimtis prieglaudų, klausinėjo bažnyčiose, plakdavo skelbimus. Tik neseniai kažkas socialiniuose tinkluose parašė apie moterį, gyvenančią pas gerą nepažįstamąją.

Kai jis ją pamatė, apsiverkė. Kaip vaikas. O ji tiesiog paėmė jį už rankos ir tarė:
— Žinojau, kad mane surasi.

Prieš išvykstant jis priėjo prie manęs.
— Jūs net neįsivaizduojate, ką man padarėte. Grąžinote man močiutę. Ačiū jums.

Marta išvyko, bet prieš tai stipriai mane apkabino. Paliko virtuvėje laišką. Jame — padėkos žodžiai. Ir nuotrauka, kurioje ji — jauna, su vaiku ant rankų.

— Galbūt kada nors prisiminsi mane, — buvo parašyta ant nuotraukos kitos pusės.

Ne visada sulauksi padėkos iš tų, kuriems padėjai. Tačiau kartais gerumas sugrįžta per visai netikėtas duris. Ir padaro tavo pasaulį geresnį ir šiltesnį, net kai už lango — sniegas ir tyla.