Per patį mano 60-ojo jubiliejaus įkarštį, mano sūnus ir dukra pareiškė, kad turi man ypatingą staigmeną. Visi svečiai nutilo, laukdami, ką mano vaikai paruošė. Bet tai, kas įvyko toliau, privertė mane raudonuoti iš gėdos

Mano 60-asis gimtadienis buvo ypatingas įvykis, pilnas muzikos ir juoko. Mano sūnus ir dukra pareiškė, kad paruošė man ypatingą siurprizą. Širdyje aš pajutau džiaugsmą, juk šis gimtadienis – svarbi diena mano gyvenime. Visi svečiai laukė, kas gi tai bus. Tačiau tai, kas įvyko toliau, privertė mane raudonuoti prieš visus.

„Mama, mes tau turime siurprizą!” – sušuko mano sūnus, įeidamas kartu su seserimi. Aš paklausiau su džiaugsmu: „Tikrai? Kokia staigmena?” Bet dukra tylėjo, žvelgdama žemyn, o sūnus atrodė nejaukiai, trypčiodamas vietoje. Tai mane suneramino, bet aš stengiausi nekreipti dėmesio.

„Šiais metais mes neturėjome daug pinigų…“ – pagaliau pradėjo sūnus, – „Todėl negalėjome tau nupirkti nieko ypatingo. Mes nupirkome tortą iš prekybos centro, o mūsų dukra nupiešė tau piešinį. Ar tinka tai kaip staigmena?“

Aš sunkiai slėpiau nusivylimą, šypsodamasi: „Ačiū“. Viduje jaučiausi sugniuždyta. Juk tai buvo mano 60-as gimtadienis, diena, kurios laukiau taip ilgai. Jokios atvirutės, jokio ypatingo gesto. Atrodė, kad mane pamiršo.

Kai jie išėjo, aš paskambinau savo geriausiai draugei. „Labai gaila, kad tavo vaikai nieko tau nepadovanojo jubiliejui“, – sakė ji užjaučiančiu balsu. „Bet nesijaudink, tai juk ne taip svarbu“.

„Esu nusivylusi ne dėl dovanų“, – atsidusau. – „Man skaudu, kad jie net nebandė padaryti šią dieną ypatinga. Tai juk mano 60-asis gimtadienis, o jie net atvirutės nepadovanojo…“

Draugė tylėjo kelias akimirkas, tada pasakė: „Žinai, mano dukra per mano 60-ąjį gimtadienį nuvežė mane į Paryžių savaitei. Tai buvo geriausia dovana!“ Aš pajutau pavydą, nors gėdijausi to jausmo. „Tu labai pasisekusi…“ – tyliai ištariau.

„Taip, man pasisekė“, – pritarė draugė su šypsena. – „Bet žinai, kaip sakoma: ką pasėsi, tą ir pjausi. Gal tau reikėtų pasikalbėti su savo vaikais ir išsakyti, kaip jautiesi?“

„Nežinau…“ – abejojau. – „Nenoriu sukelti konfliktų“.

„Turi išmokti kovoti už save“, – ragino draugė. – „Jei to nepadarysi, jie ir toliau priims tavo pagalbą kaip savaime suprantamą dalyką“.

Aš ilgai galvojau apie jos žodžius ir galiausiai nusprendžiau pabandyti. Kitą kartą susitikusi su vaikais, aš pasikviečiau juos rimtam pokalbiui. „Man labai liūdna, kad nieko man nepadovanojote gimtadienio proga“, – pradėjau.

„Atsiprašome, mama“, – sakė dukra. – „Šiemet turėjome finansinių sunkumų“.

„Reikalas ne piniguose“, – atsakiau. – „Svarbiausia – dėmesys ir pastangos. Jūs galėjote bent jau padaryti rankų darbo atviruką, tai būtų buvę daugiau nei pakankama“.

Sūnus atrodė nejaukiai ir atsakė: „Kitais metais mes pasistengsime geriau. Pamatysi, kokią staigmeną tau paruošime!“

Bet kartėlis jau liko. Jaučiausi, kad mano vaikai manęs nesupranta. Aš negalėjau atsikratyti minties, kad užauginau egoistiškus žmones, kurie kasmet žada daugiau, bet niekada to neįvykdo.

Vėl pasidalinau mintimis su drauge. „Gal aš jų neišmokiau tikrosios rūpestingumo vertės“, – liūdnai pasakiau.

„Tu teisi“, – pritarė draugė. – „Bet atmink, kad tavo laimė – tavo rankose. Nepasitikėk kitais dėl savo laimės. Tik tu pati žinai, kas tau svarbiausia“.

Jos žodžiai buvo kaip tiesos veidrodis. Gaila, kad supratau tai per vėlai…