Po penkiasdešimties susitaikiau su vienatve. Tačiau viena kelionė visiškai apvertė mano gyvenimą…

Aš jau nebetikėjau didele meile. Po skyrybų buvo keli bandymai — nejaukūs pasimatymai, lengvi flirtai, bet nieko, kas būtų mane iš tiesų palietę. Paskui tiesiog lioviausi bandžiusi. Kam? Vaikai užaugo, anūkai ne už kalnų, darbas savo vaga. Vakarais — serialai, kartais knyga. Gyvenimas buvo lygus, nuspėjamas, saugus.

Kartą man į rankas pakliuvo kelionių agentūros lankstinukas: «Kelionė vienišiams 50+. Toskana. Pasivaikščiojimai po vynuogynus, vakarienės prie žvakių, mažos grupės, be spaudimo» Aš šyptelėjau. Vakarienė prie žvakių? Mano amžiuje? Bet kažkas suskaudo. Gal todėl, kad tai skambėjo naiviai, tarsi puslapis iš meilės romano, kuriais aš jau seniai nustojau tikėti. O gal todėl, kad pavargau nuo savo «saugaus» egzistavimo.

Aš pasiryžau — ir užsisakiau vietą.

Pirmąją dieną man atrodė, kad suklydau. Autobuse — penkiolika žmonių: keli išsiskyrę, keli našliai, kelios moterys «savo pasirinkimu». Visi mieli, šypsosi, bet ore tvyrojo atsargumas. Niekas nenorėjo pasirodyti desperatiškai nusiteikęs.

Antrą vakarą per vakarienę jis atsisėdo šalia manęs. Žili plaukai, truputį prikimęs balsas ir žvilgsnis, lyg jis tikrai klausytųsi. Jis nebandė kalbėti vien dėl padorumo, nebarstė komplimentų, neatrodė nuotykių ieškotojas. Jis tiesiog buvo. Šiltas, ramus, dėmesingas.

— Tu juk ne iš tų, kurie važiuoja atostogauti tam, kad įsimylėtų, — tarė jis pusiau juokais.
— Ne. Greičiau iš tų, kurie važiuoja prisiminti, kad vis dar gyvena, — atsakiau aš.

Jis nusišypsojo. Ir manyje kažkas atitirpo. Ne juokas, ne ašaros — o palengvėjimas. Kažkas suprato.

Vėliau pradėjome kalbėtis dažniau. Terasoje su vaizdu į vynuogynus, autobuse, ekskursijose. Apie viską: apie knygas, apie tai, kas erzina, apie vaikus, kurie toli, nors ir paskambina kartą per savaitę. Apie vienatvę. Apie tai, kaip sunku pradėti iš naujo po penkiasdešimties. Ir apie tai, kad galbūt nė nereikia pradėti nuo nulio — pakanka tiesiog leisti sau šiek tiek erdvės ir buvimo.

Vakarą prieš paskutinę dieną sėdėjome ant suoliuko prie baseino. Aplink buvo tamsu ir tylu, tik cikados ir vandens šniokštimas. Ir tada jis tarė:
— Žinai, niekada nemaniau, kad dar galiu taip gerai jaustis šalia kito žmogaus. Bet dabar bijau grįžti. Nežinau, ar šis kerėjimas neišnyks vos tik įsėdus į lėktuvą.

Aš žiūrėjau į tamsą. Širdis plakė kaip paauglės. Ir nors norėjau atsakyti kažką išmintingo ir santūraus, teištariau:
— Aš irgi bijau.

Mes nieko neplanavome. Grįžus nebuvo didelių žodžių ir pažadų. Rašėme vienas kitam. Paskui buvo pasivaikščiojimai. Kava. Kartais tyla — bet tyla gera, ne pilna lūkesčių. O paskui… buvo bučinys. Šiek tiek nedrąsus, truputį nejaukus. Bet tikras.

Nežinau, į ką tai išaugs. Neturiu poreikio iš naujo kurti gyvenimo. Bet aš vėl juokiuosi. Vėl noriu išeiti iš namų. Kažkas klausia, kaip praėjo mano diena — ir tikrai klausosi atsakymo.

Ir galvoju, kad galbūt būtent tai ir yra meilė. Ne ta, su drugeliais pilve ir dramomis kaip kine. O tyli, brandi, be spaudimo. Ta, kuri šildo, o ne degina. Ir pasirodo, kad jai niekada nebūna per vėlu.

Kartais pagaunu save be priežasties besišypsančią. Išeinu iš namų anksčiau, kad spėčiau į mūsų pasivaikščiojimą parke. Vėl su malonumu žiūriu į veidrodį, nes matau moterį, kuri nepasidavė.

Iš gyvenimo jau nieko nebesitikėjau. Norėjau tik ramybės. Bet likimas padovanojo daugiau — žmogų, kuris neteisia, netaiso, nebando perdaryti. Tiesiog yra. Šalia. Su dėmesiu, kurio man taip trūko.

Ir jeigu šiandien manęs paklaus, ar verta tikėti meile po penkiasdešimties, atsakysiu: ne tik verta. Reikia. Nes kartais būtent tada mylime gražiausiai — sąmoningai, brandžiai, be iliuzijų, bet su viltimi.
Meilė nepažįsta amžiaus. O gyvenimas moka nustebinti būtent tada, kai to mažiausiai lauki.