Po skyrybų išvažiavau dirbti į Angliją, grįžau namo pirmąkart per 10 metų ir labai pasigailėjau
Greitai metai, kai aš grįžau į namus, kuriuose nebuvau 10 metų. Važiavau uždarbiauti į Angliją. Pasakysiu tiesiai, ten aš pamačiau daug…
Kai tu atvažiuoji ne poilsiauti, o į darbą ir taupai kiekvieną centą – tau labai sunku. Manau, išvis bet kokioje šalyje. Be to, tau reikia draugų ir palaikymo. O mano atveju nebuvo nei vieno, nei kito. Tik su laiku aš susipažinau su gerais žmonėmis ir pasidarė lengviau.
Kiekvieną mėnesį siunčiau savo suaugusiam sūnui didesnę dalį savo atlyginimo. Jam tuo metu buvo 23 metai, bet jis, kaip aš maniau, buvo pakankamai brandus savo amžiui.
Siunčiau šiuos pinigus manydama, kad jis užsiims remontu, pasamdys gerus meistrus, nupirks kokybiškas medžiagas ir aš grįšiu visai į kitą būstą.
Iš principo taip ir buvo. Kol manęs nebuvo, sūnus tikrai subrendo, rado žmoną ir tapo tėvu. Kaskart, žiūrėdama į jo fotografiją, grožėdavausi. Šaunuolis, nepanašus į savo tėvą. Tapo vyru ir dabar auklėja savo vaikus.
Aš irgi užsiėmiau asmeniniu gyvenimu. Bet per atstumą. Pradėjau susirašinėti su buvusiu klasioku, su kuriuo buvome prisirišę vienas prie kito. Jis tapo našliu ir man vėl atgimė jausmai tam vyriškiui. Jis vienintelis, kuris laukė manęs oro uoste. Sūnus su marčia buvo labai užsiėmę. Ir be reikalo. Juk susitikimo dieną aš dar labiau ant jų supykau.
Tą nelemtą dieną aš ne viena atvažiavau tiesiai į savo butą. Jis, žinoma, visiškai pasikeitė. Stilingas remontas, technika. Sūnus įsigijo mašiną. Pabiro atsiprašinėjimai, esą, mama, atleisk. Negalėjau tavęs pasitikti, užsiknisau.
Pasirodė, iš mano pinigų sūnus ne tik nusipirko mašiną, padarė remontą. Jis iš jų ir gyveno, nieko neatidėdamas. Tiesiog egzistavo. O darbas jo nedomino. Jis, žinote, piešti labai mėgsta. Štai ir skyrė šiam reikalui daugiausia laiko. Mačiau aš tuos piešinius – teplionės.
Susirinkau kai kuriuos daiktus ir išvažiavau pas savo vyriškį. Tik anūkams lauktuves perdaviau. Pasirodė, kas sūnus man atvykus tikėjosi gauti pinigų ir iškeisti mano pačios butą į didesnį.
Dabar aš gyvenu pas buvusį klasioką. Jis irgi su savo tarakonais, bet bendrai puikus vyrukas. Stengiasi, gamina. Neseniai skambino sūnus, su kuriuo aš per šį laikotarpį kalbėjau kokius keturis kartus.
Paprašė padėti su anūkais, kadangi naujasis jo darbas atima daug laiko ir žmona nesusitvarko. Aš atsisakiau.
Anūkų gaila, bet jie manęs ir neprisimins, kai užaugs. Jie turi savo tėtį ir mamą. O aš turiu savo mylimą žmogų.
