Prarastas piniginė pasirodė smulkmena, palyginti su tuo, kas man ją grąžino…

Aš praradau piniginę. Įprasta tokia istorija, bet tada man atrodė, kad tai pasaulio pabaiga.

Pastebėjau tik grįžusi namo. Grabi savo rankinėje — nėra. Kišenėse — nėra. Automobilyje — irgi nieko. Apverčiau viską, net po kilimėliais pažiūrėjau. Suprantu, kad greičiausiai palikau ją kažkur prekybos centre. Piniginėje buvo tiek pinigai, tiek kortelės, tiek dokumentai. Sėdau ant kėdės ir beveik verkiau iš pykčio ant savęs.

Paskambinau bankui, užblokavau korteles, parašiau pareiškimą, kur reikėjo. Dvi dienas vaikščiojau ant adatų: tai pykau, tai jaudinausi, tai keikiau save, kad tokia neatidi.

Po poros dienų pasigirdo skambutis domofone. Vyriškas balsas:
– Čia gyvenate? Man atrodo, aš turiu jūsų piniginę. Radau ją. Ar galiu užlipti?

Širdis iš karto įsitempė. Leidžiuosi laiptais, atidarau duris – priešais stovėjo vyresnis vyras, apie septyniasdešimt metų, tvarkingas, apsirengęs tamsiu palte. Rankose laikė mano piniginę.

– Gulėjo ant suolelio prie prekybos centro įėjimo, – sako. – Atrodo, kažkas tiesiog numetė.

Aš vos jo ten pat neapsisūkus apkabinau. Padėkojau, pasiūliau užeiti kavos.

Jis atsisakė, jau ruošėsi išeiti, bet staiga įdėmiai į mane pažiūrėjo ir paklausė:
– Koks jūsų vardas?

Papasakojau savo vardą.

Jis kažkaip keistai, liūdnai nusišypsojo ir pasakė:
– Taip ir maniau. Jūsų akys kaip vienos moters, kurią kartą labai mylėjau.

Man viduje viskas sustingo. Tai buvo mano mamos vardas.

– Jūs… pažinojote mano mamą? – paklausiau.

Jis šiek tiek sumišęs:
– Tikriausiai man nereikėjo nieko sakyti. Bet jūs labai į ją panaši. Atsiprašau.

Jis jau žengė žingsnį link laiptų, bet aš jį sustabdžiau:
– Aš jus atsimenu iš nuotraukos. Mamos spintoje buvo sena nuotrauka, jūs ten kartu. Ji visada sakydavo: «Tai žmogus iš praeities». Bet kas būtent – niekada nepaaiškino.

Jis sustingo. Atsiduso.

– Aš buvau jos sužadėtinis, – tyliai pasakė. – Labai seniai.

Mes visgi nuėjome į virtuvę. Aš užplikiau arbatos, bet jis beveik neprisilietė.

Atsisėdo, žiūrėjo pro langą ir pradėjo pasakoti.
Sakė, kad kadaise jie ketino susituokti. Viskas buvo rimta, planai, vestuvės, bendra ateitis. Bet jo šeima buvo prieš. Tėvas jį spaudė, jis pats nesugebėjo pasipriešinti, išvyko į užsienį. Mamą paliko čia vieną. Kai po kurio laiko grįžo – su ja jau buvo kitas žmogus ir su senuoju ji nenorėjo kalbėti.

Paskui jis sužinojo, kad ji buvo nėščia. Bet niekas jam tiesiogiai nesakė, kieno tai vaikas. Ir jis pats nekreipė dėmesio.

– Kartą atvažiavau prie jos namų, – pasakojo jis. – Mačiau jus iš toli. Mažą, su ja, panašią į ją. Ir… pabėgau. Neturėjau drąsos.

Paskui dar pridūrė, kad kartais atsitiktinai matė mane mieste. Kartą – kapinėse, kai buvau prie mamos kapo. Sakė, kad tai galėjo atrodyti keista, bet jis manęs neseka, tiesiog negalėjo visiškai atsiplėšti nuo šios praeities.

Aš sėdėjau ir klausiausi, nežinodama, kuo tikėti ir ką jausti.

– Tai reiškia, kad manote, kad galite būti mano tėvas? – paklausiau.

Jis linktelėjo:
– Neatėjau nieko reikalauti. Nenoriu tau sugriauti gyvenimo. Tiesiog… norėjau suprasti, ar viskas pas tave gerai.

Prieš išeidamas jis paliko telefono numerį. Ir voką. Voke buvo sena nuotrauka: mama ir jis, jauni, apkabina vienas kitą, šypsosi. Ant nugarėlės užrašas: «Amžinai. 1971».

Po kurio laiko visgi ryžausi ir atlikau DNR testą. Rezultatas parodė, kad jis tikrai yra mano tėvas.

Apie tai žinome tik aš ir mano vyras. Žmogus, kurį visada vadinau tėčiu, mirė prieš kelis metus. Mama taip pat. Niekas jau nieko nepaaiškins ir nepatvirtins.

Bet dabar bent jau puzzle susijungė.
Ir aš save pagavau mąstant: kaip žmonės stengiasi paslėpti praeitį, ji vis tiek randa būdą save priminti. Kartais — per seną nuotrauką stalčiuje. Kartais — per nepažįstamą vyrą su tavo prarastą piniginę ir labai pažįstamu žvilgsniu.

Kaip jūs pasielgtumėte mano vietoje: pabandytumėte sužinoti visą tiesą ar paliktumėte praeitį praeityje?