Priėjau nusipirkti česnakų iš gatvėje sėdinčios močiutės, kai staiga už mano nugaros pasigirdo grėsmingas vyriškas balsas…
Pas mus dažnai prie poliklinikos galima pamatyti močiutes, kurios prekiauja savo lysvių gėrybėmis arba pačių rinktais grybais ir uogomis, kad užsidirbtų nors truputį pinigų.
Žinoma, jos pensininkės, o iš pensijos nelabai pragyvensi. Man visada labai gaila tokių močiučių.
Mes su žmona visada stengiamės joms padėti pagal galimybes. Ir dažnai perkame pas jas, daugiau ne maistui, o kad truputį padėtume, kad senutė greičiau viską parduotų ir grįžtų namo.
Tiesą sakant, aš ne kartą įsitikinau, kad nieko neperkant tokios močiutės šiaip sau neima pinigų. Joms gėda dėl to.
O štai visai neseniai nutiko tokia istorija, nuo kurios man iki šiol šilta širdyje. Kartą dukra paprašė manęs nuvežti ją į paštą pasiimti siuntinio.
Laukiau dukters mašinoje. Lauke buvo labai šalta. Staiga pastebėjau močiutę, susipusią į skarą, kuri trynė rankas viena į kitą, kad truputį sušiltų.
Prieš ją ant dėžės gulėjo gražūs česnakai ryšeliuose ir rauginti kopūstai dideliame baltame kibire.
– Po kiek česnakai? – paklausiau priėjęs prie jos, juk vis tiek nupirksiu.
– 2 eurai, kiek įdėti?
– Duokite tris,- atsakiau nusišypsojęs.
– Kiek kainuoja kopūstai? – išgirdau iš už nugaros grėsmingą vyrišką balsą.
Atsigręžęs pamačiau didelį vyriškį. Jis iš močiutės nupirko viską ir nuėjo link mašinos nesumokėjęs.
– Ak, jis viską pasiėmė,- liūdnai pasakė močiutė, pamaniusi, kad vyriškis negrįš, tačiau šis viską sukrovė į mašiną ir grįžo pas mus su pinigais.
Nepažįstamasis ištiesė močiutei 40 eurų. Toji susigūžė ir pasakė, kad neturės grąžos iš tokios sumos.
– Ne, tai ir nereikia,- nusišypsojo vyriškis,- likite sveika,- tarė jis ir patraukė link mašinos.
Šis nepažįstamasis man nepaliko nė vieno česnako, tačiau širdyje labai džiaugiausi, kad mes su juo taip šauniai padėjome močiutei.
