Prisimenu, kaip vaikystėje senelė paliko mus su broliu sodyboje…

Prisimenu, kaip mūsų senelė paliko mus su broliu sodyboje. Paliko su seneliu. Jai reikėjo su reikalais išvažiuoti. Mums buvo po 8 metus. Atsigulėm miegoti, plepame, dūkstame. Senelis sako:

– Miegokite. Rytoj anksti pakelsiu. Pusryčiai 9-tą.

Mums vienodai. Užmigome po vidurnakčio. Senelis žadina 8:30:

– Kelkitės. Pusryčiai 9.

– Aha, seneli…

Ir toliau miegoti. Atsikeliam 11. Sandėliukas su produktais užrakintas. Raktai senelio kišenėje. O močiutė mums ir po penkis kartus pusryčius šildydavo.

– Seneli, o pusryčiai?

– Pusryčiai 9.

Pasiraivėme, galvojame, na ir tiek to.

– Seneli, mes prie upės.

– Eikite. Pietūs pirmą.

Išėjome. Grįžtame pusę trijų. Sandėliukas užrakintas.

– Seneli?

– Vakarienė septintą.

Po maudynių upėje ėsti norisi, net baisu. Be to, juk ir nepusryčiavome. Už sandėliuko buvo atidarytas rūsys. Ten stovėjo du trilitriniai stiklainiai su sviestu. Tai va. Du 8-mečiai vaikėzai valgė tą sviestą pirštais iš stiklainių.

Septynios. Mes jau sėdime už stalo. Senelis deda į dubenėlius grikių košę. Aš pradedu valgyti. Brolis atstumia košę:

– Seneli, aš tokios nevalgau. Man močiutė verda birią.

Senelis tylėdamas pasiima dubenėlį.

– Pusryčiai 9-tą.

– Ne, seneli, nepaimk. Aš suvalgysiu.

Sekančią dieną mes vos pažadinti sėdėjome už stalo 9-tą. Štai toks auklėjimas. Per parą. Be riksmų, notacijų ir beržinės košės…

You cannot copy content of this page