Prisimenu, kaip vaikystėje senelė paliko mus su broliu sodyboje…
Prisimenu, kaip mūsų senelė paliko mus su broliu sodyboje. Paliko su seneliu. Jai reikėjo su reikalais išvažiuoti. Mums buvo po 8 metus. Atsigulėm miegoti, plepame, dūkstame. Senelis sako:
– Miegokite. Rytoj anksti pakelsiu. Pusryčiai 9-tą.
Mums vienodai. Užmigome po vidurnakčio. Senelis žadina 8:30:
– Kelkitės. Pusryčiai 9.
– Aha, seneli…
Ir toliau miegoti. Atsikeliam 11. Sandėliukas su produktais užrakintas. Raktai senelio kišenėje. O močiutė mums ir po penkis kartus pusryčius šildydavo.
– Seneli, o pusryčiai?
– Pusryčiai 9.
Pasiraivėme, galvojame, na ir tiek to.
– Seneli, mes prie upės.
– Eikite. Pietūs pirmą.
Išėjome. Grįžtame pusę trijų. Sandėliukas užrakintas.
– Seneli?
– Vakarienė septintą.
Po maudynių upėje ėsti norisi, net baisu. Be to, juk ir nepusryčiavome. Už sandėliuko buvo atidarytas rūsys. Ten stovėjo du trilitriniai stiklainiai su sviestu. Tai va. Du 8-mečiai vaikėzai valgė tą sviestą pirštais iš stiklainių.
Septynios. Mes jau sėdime už stalo. Senelis deda į dubenėlius grikių košę. Aš pradedu valgyti. Brolis atstumia košę:
– Seneli, aš tokios nevalgau. Man močiutė verda birią.
Senelis tylėdamas pasiima dubenėlį.
– Pusryčiai 9-tą.
– Ne, seneli, nepaimk. Aš suvalgysiu.
Sekančią dieną mes vos pažadinti sėdėjome už stalo 9-tą. Štai toks auklėjimas. Per parą. Be riksmų, notacijų ir beržinės košės…