Prižiūriu anūkus nuo pirmadienio iki penktadienio, nes marti dirba pamainomis. Kai pasakiau, kad per atostogas noriu važiuoti į sanatoriją, sūnus atsakė: „Mama, dabar nėra geras metas. Gal kitais metais.” Taip kalba jau trejus metus…

Trejus metus laukiau, kol sūnus leis man važiuoti į sanatoriją. Trejus metus girdėjau „gal kitais metais”. O tuo tarpu daržovių sriubą maišiau jau turbūt dvidešimtą minutę, nes mintimis buvau visai kitur.

Ant šaldytuvo kabojo magnetas iš Palangos — suvenyras iš prieš septynerius metus, iš paskutinių atostogų, į kurias nuvažiavau viena. Gabija traukė mane už megztinio rankovės ir kartojo: „Močiute, močiute, Matas man atėmė!” O aš vis maišiau tą sriubą, lyg nuo to kažkas priklausytų.

Mano vardas Viktorija. Šešiasdešimt treji metai, biologijos mokytoja pensijoje. Trisdešimt dvejus metus dirbau gimnazijoje, o išėjusi į pensiją maniau, kad pagaliau galėsiu perskaityti visas tas knygas, kurias atidėjau į lentyną „vėlesniam laikui”. Nuvažiuoti kur nors. Pailsėti.

Bet Algirdas — mano sūnus — ir jo žmona Rasa turėjo kitokių planų.

Rasa dirba trimis pamainomis gamykloje už miesto. Algirdas yra ekspeditorius transporto įmonėje, dažnai kelionėje dvi, tris dienas. Gabija tada turėjo ketverius metus, Matas — beveik dvejus. Privati darželio vieta — per brangi. Savivaldybės — eilė metams. Algirdas paskambino vieną vakarą ir pasakė tai, ką daugelis sūnų sako savo mamoms: „Mama, ar galėtum mums šiek tiek padėti?”

Tas „šiek tiek” tęsiasi trečius metus.

Kasdien keliuosi šeštą, kad spėčiau septintą į jų butą Fabijoniškiuose. Maitinu vaikus pusryčiais, nuvežu Gabiją į darželį, grįžtu su Matu, verdu pietus, paimu Gabiją, maitinu abu užkandžiu, žaidžiu su jais, maudau, o kai Rasa grįžta iš pamainos arba Algirdas iš kelionės — grįžtu pas save, į tuščią butą Antakalnyje.

Kojos skauda. Keliai taip, kad laiptais laipauju kaip senukė — nors dar ne tokia esu. Gydytojas man tiesiai pasakė: „Viktorija, su tais sąnariais jums reikia važiuoti į reabilitaciją. Geriausia — į sanatoriją. Išrašysiu siuntimą, iš Ligonių kasos lauksite apie pusmetį, bet verta.”

Pusmetis praėjo gruodį. Siuntimas gulėjo rankinėje, paruoštas. Paskambinau Algirdui.

— Sūneli, norėčiau vasarą važiuoti į sanatoriją. Trims savaitėms. Gydytojas sako, kad turėčiau. — Mama, — atsiduso jis, — dabar nėra geras metas. Rasa turi grafiką trims mėnesiams į priekį, negalima taip staiga. — Tai nėra staiga. Dabar kovas. — Bet kas prižiūrės vaikus? — O jei susirgtų? Jei sulaužyčiau koją? Vis tiek neturėtumėte išeities. — Na bet nesusirgovai, — pasakė jis, lyg tai būtų argumentas.

Taip kalba jau trejus metus. „Gal kitais metais.” „Dabar negalima.” „Pažiūrėsim po vasaros.” Vasaros praeina, paskui ruduo, paskui žiema, paskui vėl „nėra geras metas.”

Pradėjau galvoti, kada paskutinį kartą Algirdas manęs paklausė, kaip jaučiuosi. Ne „mama, galėsi rytoj nuo septintos?”, o tikrai — kaip jaučiuosi. Negalėjau prisiminti.

Bet puikiai prisimenu, kaip sausį Rasa socialiniuose tinkluose įkėlė nuotraukas iš Druskininkų. Trys dienos, viešbutis, SPA. Nuvažiavo dviese „pailsėti nuo kasdienybės”. Anūkai tuo metu buvo pas mane — nuo penktadienio iki sekmadienio.

Nieko nepasakiau. Turėjau pasakyti.

Gegužę sutikau turguje Aldoną, seną pažįstamą iš mokyklos. Sėdėjome suole, valgėme ledus ir Aldona pasakojo apie Birštono sanatoriją — kaip nuvažiavo į kursą iš Ligonių kasos, kaip darė mineralines vonias ir kaip pirmą kartą per daugelį metų pabudo ryte be skausmo nugaroje.

— O tu kada važiuoji? — paklausė ji. — Atrodai taip, lyg reikėtų. — Negaliu, — atsakiau. — Prižiūriu anūkus. — Kasdien? — Nuo pirmadienio iki penktadienio. — Viktorija, — Aldona pažiūrėjo į mane taip, kaip žiūrima į žmogų, kuris sako kažką absurdiško. — Kiek tau metų? Šešiasdešimt treji? Ir negali važiuoti gydytis, nes tavo suaugęs sūnus nemoka tris savaites suorganizuoti priežiūros savo vaikams?

Kai tai išgirdau garsiai ištarta — kito žmogaus, o ne tos tylos minties mano galvoje — pajutau kažką keisto. Lyg kas nors atvertų langą duslame kambaryje.

Vakare paskambinau Algirdui. Bet šį kartą neklausiau.

— Sūneli, užsirašiau į kursą Birštone. Nuo dvyliktosios liepos, trys savaitės. Turėsi susitvarkyti su vaikais. — Mama, bet… — Algirdai, — pertraukiau jį. — Myliu Gabiją ir Matą. Myliu jus. Bet ir aš esu žmogus. Turiu sergančius kelius, skauda nugarą ir trejus metus neturėjau nė vienos laisvos dienos. Nė vienos.

Kitoje pusėje buvo tyla. Ilga tyla.

— Rasa imsis atostogų arba rasite auklę, — pridėjau. — Kiti tėvai tai daro. — Mama, ar tu ant mūsų pyksti? — paklausė tyliai. — Nepykstu. Turiu gydytojo siuntimą. Ir turiu šešiasdešimt trejus metus.

Algirdas neskambino tris dienas. Paskui atvažiavo su vaikais ir pyragaičiais. Gabija man nupiešė „močiutę paplūdimyje” — mėlyna jūra, geltona saulė ir didelis šypsojimasis. Rasa tylėjo, bet padėjo man ant stalo spaudinį — auklės iš agentūros kainos.

Neatsiprašė. Nereikėjo. To spausdinuko užteko.

Naktį prieš išvykimą į Birštono sanatoriją negalėjau miegoti. Gulėjau tamsoje ir galvojau apie tai, kad trejus metus laukiau leidimo. Iš savo sūnaus — poilsio, gydymo, trijų savaičių sau. Lyg pati negalėčiau spręsti.

Paskambinau Aldonai.

— Nemiegi? — paklausė ji. — Bijau, kad grįžusi vėl bus taip pat. — Tai priklauso nuo tavęs, Viktorija. Tik nuo tavęs.

Virtuvėje ant šaldytuvo, šalia magneto iš Palangos, prikabinau lapelį su kito kurso data — kitais metais, birželį. Tegul kabo. Tegul pripranta.

O jūs — ar kada nors laukėte leidimo iš savo artimųjų daryti tai, kas jums reikalinga? Kaip suradote drąsą pasakyti „aš važiuoju”?