“Pyragėliai“: istorija iš 1990-ųjų, nuo kurios ašaros kaupiasi akyse

Gūdieji 1990-ieji… Daugelis mūsų turi istoriją, nuo kurios šiurpsta oda ir akyse kaupiasi ašaros…

90-aisiais griuvo Sąjunga ir mūsų šeima – tėvas neišlaikė sunkumų ir pabėgo. Bendravome, bet finansiškai nepadėjo. Mama augino du vaikus viena. Ją atleido iš darbo, sukosi kaip galėjo, niekas nepadėjo. Dabar tėvas labai mėgsta pamokyti mane gyvenimo ir pasakyti, kad mano mama nieko nesupranta. Ir čia aš paprastai sakau magišką žodį „pyragėliai“.

Pyragėliai – buvo mūsų gyvenimo pakraštys. Nepamenu, kiek dienų mes valgėme tik paplotėlius iš miltų ir vandens, mamai jau labai ilgai vėlavo atlyginimas. Kartą ji ištraukė lemtingąją dėžutę su savo brangenybėmis – auskarus iš močiutės 18-am gimtadieniui, vestuvinį žiedą, prosenelės žiedą, nedidelę apyrankę ir pakabutį. Ir išėjo.

Grįžo su produktų maišu ir prasidėjo stebuklai – po poros valandų namus pripildė nuostabus pyragėlių kvapas. O dievai! Du maži vaikai vos neišsikraustė iš proto.

Tačiau mums teko tik po vieną pyragėlį. O mama apsivilko striukę ir išėjo į žvarbią žiemą su šiomis mūsų alkanų skrandžių svajonėmis.

O kai ji grįžo, tai glamonėjo mus, bučiavo, juokėsi ir verkė. Jai pasisekė – mama prieidavo prie stovinčių mašinų ir siūlydavo pirkti pyragėlių.

Vienoje mašinoje buvo restorano direktorius. Jis nusipirko porą pyragėlių, nuvažiavo, o po kurio laiko grįžo ir pasiūlė mamai namuose kepti šiuos nuostabius pyragėlius jo restoranui.

Praėjo daug metų, bet iki šiol prieš akis tas vaizdas – mama su striuke, rankose pilnas padėklas pyragėlių, rūpestingai susuktų į rankšluostį, ir mes su sese alkanomis akimis ją išlydime.

Mamos veidas liūdnas liūdnas, juk jos rankose maistas, kurio ji negali duoti mums, juk tada ji negalės uždirbti pinigų vėlgi maistui, kad galėtų mus išmaitinti šiek tiek ilgiau. Mylėkite savo mamas!