Šis meilutis klaidžiojo gatvėmis, o ant jo kaklo kabojo lentelė su užrašu…

Vienoje nedidelėje gatvėje, kur šaligatviai buvo išdaužyti, o namai atrodė neprižiūrimi, stovėjo pastatas. Prie šoninės jo sienos tupėjo mažytis šunelis. Atrodė vienišas ir liūdnas. Ant jo plonyčio kaklo karojo kažkas panašaus į lentelę.

Vienas savanoris, priėjęs arčiau, galėjo įžiūrėti, kas gi parašyta ant popieriaus skiautės. O ten buvo vos trys žodžiai: „Man reikia namų!“Mažam šunyčiui reikėjo šeimininko ir jaukios, šiltos pastogės. Apie tai ir rašė nežinomas autorius popieriaus skiautėje.

Niekas nežinojo, kiek laiko klajojo šis šunelis baltu kailiuku ir juoda dėmele aplink vieną akį. Tik jo išvaizda buvo liūdna, pasimetusi.

Tačiau pasirodžius savanoriui viskas pasikeitė. Šuniukui atsirado šansas išsigelbėti.

Besiartinant savanoriui šuniukas ėmė truputį nervintis. Juk jis nežinojo, ko tikėtis iš šio žmogaus. Bet šis paprasčiausiai paglostė šunelį. Paskui atsargiai paėmė ant rankų. Nuėmė lentelę, kuri teigė, kad šuneliui reikia namų. Prieglaudos darbuotojas žinojo: nuo šiol šunelis gyvens saugioje vietoje. Taigi, nei virvelės ant kaklo, nei lentelės jam nebereikia.
Po purvinos gatvės šunelis labai greitai sėdėjo ant šilto minkšto pakloto. Jo mielas snukutis reiškė malonumą. Mažyliui patiko komfortas.

O paskui jį sočiai pašėrė, paguldė miegoti. Žodžiu, benamis šuo pasijuto laimingas!

Ir dar viena. Nepažįstamojo prašymas dėl naujų namų šuneliui buvo išpildytas. Tik štai žymiai geriau, garbingiau ir teisingiau būtų buvę, jei bejėgį mažą šunelį paprasčiausiai būtų atnešę į prieglaudą, o ne išmetę kaip šiukšlę.

You cannot copy content of this page