Štai tokią dovaną įteikiau savo dukrai, nes man niekada nieko nebuvo gaila dėl jos

Man jau 60 metų, tiesą sakant, jau visa nebe jaunas, dirbti pasidarė žymiai sunkiau, tačiau dabar man labai padeda dukra Alina. Jai dabar 26 metai , auginau ją vienas.

Taip jau susiklostė, kad jos motina mane paliko, kai dukrai buvo 7 metai. Nesmerkiu buvusios žmonos, tai buvo jos pasirinkimas, ji mane paliko, nors iki šiol nesuprantu, kodėl ji negalėjo tęsti bendravimo bent jau su dukra. Štai jau 20 metų Alina nemini savo mamos.

Man atrodo, kad gerai auklėjau dukrą, nors ji ir augo ne turtuose, stengiausi daryti viską, kad ji nesiskirtų nuo kitų vaikų. Uždirbau jos mokslams gerame universitete, nors ji ten pateko į valstybės finansuojamą vietą, tačiau ne į tą fakultetą, kur norėjo, todėl Alina iškart baigė dvi specialybes, kurių vieną apmokėjau.

Neseniai ji parsivedė namo vaikiną, jo vardas Jomantas. Tiesą sakant, kaip vienišas tėvas visada bijojau šio momento. Žinoma, supratau, kad kada nors tai turi nutikti, juk mano dukra nuostabiai graži, kuri tikrai turi ištekėti.

Bet vis tiek buvau įsitikinęs, kad būsiu nepatenkintas jos pasirinkimu, todėl kad kaip čia taip, mano dukrą pasiims kažkoks vaikinas.

Bet visgi Jomantas man patiko, puikus išauklėtas jaunuolis. Tačiau mane truputį nuliūdino ir sukėlė nerimą, kad jis iš labai pasiturinčios šeimos.

Pasirodo, jo tėvas – vienos didžiausių mūsų miesto statybų kompanijos savininkas. Viskas būtų neblogai, bet aš labai pergyvenau, kad Jomanto šeimoje gerai elgtųsi su mano Alinute. Aš nė iš tolo nematęs tokių pinigų, kaip jie.

Po kurio laiko Jomantas pasipiršo Alinai. Žinojau, kad taip ir bus. Iš vienos pusės beprotiškai džiaugiausi dėl dukros, o iš kitos – galvojau, kaip turėčiau leisti sau šias vestuves. Kai pamačiau svotus per vestuvių planavimą, supratau, kad jie nori kažko grandiozinio.

Pasiskolinau šiek tie pinigų iš geriausio draugo, taipogi paėmiau kreditą, taip galėjau sumokėti savo dalį už dukters vestuves. Jau per ceremoniją mano svotai vaikštinėjo labai išdidūs, pasakojo visiems padovanosiantys jaunavedžiams kažką grandiozinio. Taip ir buvo, jie pasakė kalbą, kur paskelbė dovanojantys jiems kelionę į Dominiką mėnesiui. Supratau, kaip tai brangu, todėl buvau apstulbęs.

O toliau buvo mano eilė sakyti kalbą, tiesą sakant, manęs mažai kas klausėsi, bet aš visgi pasakiau: „Mylimi jaunavedžiai, tikiuosi, gerai pailsėsite, o grįžus jūsų lauks naujas butas, štai jums raktai“.

Būtent taip, prieš vestuves pasakiau dukrai, kad vasarą noriu pagyventi savo tėvų name, jis senas ir stovi kaime, aš jį truputį paremontavau ir apsigyvenau ten.

Tačiau nesakiau Alinutei, kad taip nusprendžiau, nes investavau į savo 2 kambarių buto remontą, kad jie po vestuvių galėtų ten apsigyventi.

Štai tokią dovaną įteikiau dukrai, nes man niekada nieko nebuvo gaila dėl jos!