Stotyje pamačiau nėščią 20-metę merginą, kurią išvarė iš namų. Pasiėmiau ją pas save ir ji papasakojo liūdną savo istoriją

Važiavau į stotį. Buvo suplanuota kelionė į kitą miestą kelioms dienoms.

Stotyje pamačiau nėščią merginą. Visai jaunutė, graži, sėdėjo, žiūrėjo pro langą ir tyliai verkė. Ji atrodė keistai. Šalia stovėjo didelis krepšys, tačiau kažkas man kuždėjo, kad traukinio ji nelaukia.

Išvykau pirmadienį ir grįžau ketvirtadienį, o mergina sėdėjo toje pačioje vietoje.

Nusprendžiau prieiti prie jos ir pasikalbėti. Jai aiškiai reikėjo pagalbos.

– Atleiskite, panele, jums viskas gerai? Tiesiog matau jus čia jau ne pirmą kartą ir spėju, kad visą tą laiką jūs irgi buvote čia.

– Mane išvarė iš namų. Aš čia gyvenu,- pasakė mergina ir ašara nusirito jos skruostu.

Ėmiau domėtis jos gyvenimo detalėmis. Pasirodo, merginos vardas Ieva, ji našlaitė. Man jos pasidarė labai gaila ir aš nusprendžiau pasikviesti Ievą į namus.

Ji pavalgė, sušilo ir tęsė savo gyvenimo istoriją. Kai jai sukako 20, ji susipažino su būsimu vyru. Jų santykiai vystėsi greitai ir netrukus mergina persikėlė pas jį. Iš pradžių viskas buvo gerai, o paskui vyras pradėjo grįžti namo išgėręs, tyčiotis iš jos ir visą laiką šantažavo tuo, kad ji neturi kur eiti.

O vėliau, kai sužinojo, kad mergina nėščia, išvijo ją iš namų. Ji neturėjo kur eiti. Ir pirma mintis, kuri atėjo jai į galvą, buvo stotis.

Ji išvažiavo į stotį ir stotis tapo jos namais. Bet esmė tame, kad jai greitai gimdyti, todėl nusprendžiau, kad ji gyvens pas mane ir aš jai padėsiu kuo galėsiu.

Paprašiau draugų ir pažįstamų pagalbos. Jie atsiliepė ir atvežė vaikiškų drabužių, visokių buteliukų, kojinaičių, net vežimėlį pradžiai surado.
Netrukus į pasaulį atėjo mergaitė Vanesa. Tapau jos krikštamote. Taip mes trise pragyvenome neilgus du metus.

Ieva pasirodė ūkiška mergina, tvarkydavosi namuose, gamindavo skanų maistą ir visada laukdavo manęs po darbo, o paskui valgydavome skanią vakarienę. Per tą laiką ji tapo man labai artima. Ir aš nenorėjau jos niekur išleisti.

Kai Vanesai sukako dveji, ji iškeliavo į darželį, o aš įdarbinau Ievą į savo siuvimo įmonę.

Ji pasirodė labai profesionaliai ir aš beprotiškai džiaugiausi jos sėkme. Ieva ir Vanesa tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi ir man svarbiais žmonėmis.

Vanesa vadino mane močiute, o Ieva – mama.

O neseniai Ieva susipažino su vaikinu iš mūsų įmonės ir netrukus jie planuoja vestuves.

Vaikinas labai geras, rūpestingas, mano mergaitės patikimose rankose. Jos dažnai mane lanko. Aš joms labai dėkinga, kad nepalieka manęs vienatvėje.

You cannot copy content of this page