Sulaukiau 70-ies ir supratau, kas yra laimė!
Baigusi mokyklą niekur nestojau, o nusprendžiau eiti dirbti. Pinigų šeimoje visada trūko, tėvas mus metė ir aš gyvenau su mama bei močiute.
Pagalvojusi po metų visgi padaviau dokumentus į instituto architektūros bei statybų skyrių. Įgyti išsilavinimą neakivaizdiniu būdu buvo sunku, bet aš susidorojau. Bestudijuodama spėjau ir ištekėti, ir vaiką pagimdyti.
Baigiau, patekau į gerą organizaciją, dirbau su malonumu. Tačiau tarybinės moters gyvenimas buvo panašus į voverės rate: darbas, namai, sodas. Šeima nepaliko laisvo laiko niekam. Vaikai, vyras, buitis atimdavo visas jėgas. Sode pas mus augo viskas, ko reikėjo. Vaisių ir daržovių parduotuvėje nepirkdavome.
Tais laikais dauguma žmonių į sodą važiuodavo ne hamake gulėti ir lepintis šašlykais, o triūsti iki devinto prakaito. Be šio sodo, mes turėjome dar vaismedžių ir daržiuką, kelis šiltnamius. Nuo penktadienio iki pirmadienio neištiesdavome nugaros, o priešaky dar darbo savaitė.
Žiemą tik ir tepailsėdavome. Nepastebimai užaugo mano dukrelė, o štai mamytė paseno, ją reikėjo prižiūrėti. Dukra ištekėjo, susilaukė sūnaus, padėjome kuo galėjome. Vėl bėgte be sustojimo. Apsidairiau, o gyvenimas jau beveik praėjo. Negalvokite, nesiskundžiu, tūkstančiai moterų pašventė save šeimai ir anūkams.
Sulaukiau 70-ies. Ir supratau, kur yra laimė! Bute gyvenu viena, vyras mirė prieš 5 metus. Dabar vieno kambario, trijų kambarių teko parduoti, nes prireikė pinigų dviem operacijoms. Atsikračiau sodo ir daržų, dukra su vyru gyvena toli, jiems to ūkio nereikia.
Kiekvieną rytą pabundu su malonumu, džiaugiuosi, kad nereikia niekur skubėti, kad galiu sau leisti daryti tai, ko norisi.
Žiūriu filmus ir serialus, vaikštinėju parke, negyvenu virtuvėje, o skiriu laiką bendravimui su draugais. Lyg sparnai išaugo, net skauduliai nelabai jaudina.
Pusseserei išvis buvo nesaldu. Rūpinosi neįgaliu vyru, pastatė ant kojų du vaikus. Ji mano bendraamžė, o atrodo vyresnė. Mirė vyras. Pasipylė anūkai, ištekėjo antrąkart. O pas jį širdelė pasirodė ligota, atgulė. Paskui jį ir jos mama. Pusseserė dažnai verkė, bet ką padarysi, gyventi toliau juk reikia.
Dabar ir ji viena. Mama ir vyras mirė, o vaikai išsisklaidė po pasaulį. Dukra gyvena Kanadoje, o sūnus su šeima Varšuvoje, visą dieną traukiniu važiuoti reikia. Pradėjome mes su ja lepintis: skanumynus perkame, internetu naudojamės, išsimiegame, net naujus drabužius perkame. Visa diena mūsų. Laisvė!
Kaime mums iš tėvų liko namas. Pusseserė ten persikelia vasarai. Jokių plantacijų, saugok Dieve! Pora lysvelių ir viskas. Neseniai paskambino man:
– Aš ką tik po pirtelės. Viešpatie, kaip gera. Pasidariau medaus kaukę veidui, kaimynų mergaičiukė nudažė plaukus ir antakius. Atjaunėjau 10 metų, raudonis lyg jaunos merginos. Vaikai ir anūkai galvoja, kad aš neturiu su kuo nė pasikalbėti.
Kvailystės, aš jau prisibendravau per visą gyvenimą. Pas juos viskas normaliai, o man daugiau nieko ir nereikia. Kiekvieną dieną rojus sieloje ir ramybė širdyje.
Džiaugiuosi dėl pusseserės. Apmaudu, kad mes tą rojų pasiekėme tik 70-ies. Moteriška laimė trumpa – iki santuokos, o paskui dorai ir neprisėsi, reikalai ir rūpesčiai neleidžia. Ech, jei būčiau turėjusi galimybę savo likimą kurti kitaip!
Būčiau bėgusi iš darbo sulig skambučiu, o ne vaidinusi darbo didvyrę, vis tiek niekas to neįvertino. Sodo būtų užtekę ir vieno, o konservų būčiau dariusi 10 kartų mažiau. Aš juk svajojau išmokti piešti, eiti į žygius…
Vyras geras pas mane buvo, pensijoje ir nepagyveno savo džiaugsmui. Kodėl aš savęs ir jo negailėjau? O mamytė ar ne dėlto apsirgo, kad margo pasaulio per tuos darbus nematė?
Mielieji mano, rašau aš tai ir tikiuosi, kad kažkas atsižvelgs į mano klaidas. Gyvenkite savo malonumui, darbą ir poilsį dalykite pusiau. Saugokite vienas kitą, neatsisakykite savo laimės.
Sveikatos visiems ir meilės.
